Trumputis, vos 1 km siekiantis Saidės pažintinis takas stebina gamtos grožiu: nuo siauro, bet labai sraunaus Saidės upeliuko, iki piliakalnio, nuo siaurų miško takelių iki Neries upės pakrantės. Važiuojant link tako pradžios stebina aplinka. Kažkada seniai stovėjusi sanatorija visiškai apleista, langai išdaužyti, takai užžėlę žolėmis. Buvo įdomu ką pamatysiu pažintinio tako pradžioje. O čia buvau nustebinta tvarkinga aplinka, medine pavėsine, suoliukais ir… tyla. Visiškai visiškai jokio pašalinio garso, atrodo kad nuo išorinio pasaulio ši teritorija visiškai atsiribojusi. Tad nieko nelaukusi čiumpu kuprinę ir pirmyn miško takeliu! Dar prieš sustojant pro mašinos priekį pralėkė gražuolė lapė – matėsi, kad pavalgius, uodega…

Vos už 20 km nutolęs nuo Vilniaus centro, 6 km ilgio pažintinis takas įsikūręs šalia mažyčio Šilėnų kaimo.Pakeliui į šį kaimą stebino tiesiog tobulas kelias – nors ir siauras, bet asfaltuotas ir tobulai lygus. Nejučia kyla mintis – koks Seimo narys ar savivaldybės darbuotojas čia įsikūręs? 🙂 Vis tik įvažiavus į kaimą atrodo, kad sugrįžti keletą šimtmečių atgal. Kai kurios trobelės statytos XX a. pradžioje, medinės tvoros, kiemuose nedideli sodeliai. Neabejotinai kaimo centras – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir nedidelė aikštė aplink ją. Būtent nuo bažnyčios ir prasideda Šilėnų pažintinis takas.  Kelias ir pradžių eina palei keletą sodybų, o kaimo…

Netikėtai išpuolus laisvam pusdieniui, daug nesvarstėm, sėdom į automobilį ir nulėkėm į Anykščius. Pirmoji sustojimo stotelė buvo šeimyninis restoranėlis “Kacės virtuvėlė”, kuri nustebino ne tik labai skaniais ir lietuviams nelabai įprastais patiekalais, bet ir kainomis. Vėliau mūsų kelias vedė link “Cosmos paukščių tako”. Smagi pramoga, kuri galėtų trukti šiek tiek ilgiau 🙂 O vakarėjant dar užsukom ir į “Lajų taką”. Smagus trumpas pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis. Žinoma, didžiulio aukščio nėra, eiti nebaisu, o ir žmonių tuo metu jau buvo mažai. Tad laiko nutoraukoms turėjom į valias 🙂