Pirmasis “turistinis taškas” – apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria plati panorama.
Iš karto už apžvalgos aikštelės prasideda smagus “bruko” kelias. Jis įrengtas 1932 m., tiesiant kelią iš Vilniaus per Šilėnus iki Legotiškių dvaro. Akmenimis buvo grindžiamos Šilėnų kaimo gatvelės ir smėlingos miško įkalnės, kad neklimptų arklių traukiami vežimai. Yra išlikusios trys tokios akmeninio kelio atkarpos (visos po maždaug 200 m).
Nusukus nuo kelio į šoną apie 200 m, galima prieiti šaltinį “Akis”. Takas eina per mišką, kuriame vasaros metu galima ir pauogauti, ir pagrybauti. Aišku, jeigu uodai nepuola. Nes kai ši vasara tokia lietinga, viskas aplink drėgna, tai jie puola tiesiog būriais.
Tęsiant kelionę toliau piliakalnio link, užtinku keletą “vietinių” gyvūnėlių. Kadangi gerai lietuviškos gyvūnijos nepažįstu, žinau tik tiek, kad žaltys turi geltonas “ausytes”, tai labai tikiuosi kad čia buvo kažkokia kita žalčio rūšis. Nes nors ir buvo įkišęs galvą į žoles, bet geltonos ausytės tikrai nešvietė.
Toliau keliaudama randu staigų posūkį link Naujosios Rėvos piliakalnio su ryškiai raudonu perspėjančiu ženklu, kad važinėti bekele čia draudžiama (įtariu, kad tai skirta važinėjanties su keturračiais).
Priėjus piliakalnį rangu įdomią į inkilą panašią dėžutę, kurioje įdėta užduotis, kurią galima atlikti. Tad ypač atvykus su vaikais manau būtų smagu tuo pačiu ir užsiėmimą turėti. Beje, reikia turėti galvoje, kad mediniai laiptai jau gerokai sutrūniję, tad reikia būti atsargiems ir žiūrėti kurie laipteliai stipresni.
Nuo piliakalnio viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į Neries pakrantę. Čia pagaliau atradau galimybę paskaityti knygą (nes ant saulės ir dar pučiant stipriam vėjui pagaliau nebuvo uodų).
Nuo piliakalnio siauras takelis vedė visą laiką žemyn iki kelių pakrantėje stovinčių sodybų. Nusileidus mane pasitiko vietinio šuns nepiktas lojimas, bet jis privertė šeimininką pasižiūrėti kas čia kelia triukšmą. Pasisveikinau su senyvo amžiaus vyru, o jis manęs užklausė, ar graži jo sodyba. Galiausiai pasiteiravo ar nebijau viena vaikščioti. “O ko čia bijoti?” – atsakiau, ir pasitikslinus kelią nužygiavau toliau.
Einant atgal link Šilėnų kaimo, pakeliui praeinu “orchidėjų pelkę”. Ši pelkė yra didžiausia Neries regioniniame parke (plotas beveik 18 ha). Šioje pelkėje auga net 4 retos lietuviškų orchidėjų rūšys. Geriausia jas pamatyti jų žydėjimo laikotarpiu (birželio viduryje -liepos viduryje). Šiuo metu pelkė labai šlapia, tad su kedukais nedrįsau žengti gilyn, o kiek mačiau nuo kelio, orchidėjų nesimatė. Reiks sugrįžti čia kitais metais.
Įsukus į Šilėnus iš kitos pusės vėlgi pasitinka medinės tvoros, nedidelės sodybos. O savo nedidelį žygį baigiu prie tos pačios geltonosios bažnytėlės.
