Corfu (Gr) – Sarande (Al) – Lukove (Al)

Atstumas – 32,5 km
Max greitis – 54 km/h

6.00 – prasideda rytas corfu oro uoste. Ramu, tylu, net nesitiki, kad pabudau pati, o ne kažkokio pranešimo iš garsiakalbio pažadinta.
Daiktų susidėliojimas, lengvi lietuviški pusryčiai, brangi oro uosto kava ir prieš 8 val. pajudame link uosto. Iš čia mūsų kelias ves į Albaniją, Sarande miestą. Iki uosto ~5km,tad judame lėtai, bandydami prisiminti kaip važiuoti su apkrautu dviračiu, pafotografuodami bundantį miestą ir erzindami vairuotojus, kurie siaurose gatvelėse neturi galimybės mūsų aplenkti.

Į uostą atvažiuojam 8.30 val ir stojom į eilę prie bilietų tikrinimo. Vienas kitas turistas bando veržtis į priekį, motyvuodamas tuo, kad jo keltas 9 val. Bet kiti (iš kalbos galima suprasti, kad vokiečiai ar anglai) greit juos sustabdo ir neleidžia nė per žingsnį į priekį. 8.40 val prasideda sujudimas – priekyje stovintys keleiviai kažko susierzinę eina lauk, bumbėdami “boarding pass, what boarding pass? I have a ticket!” Pradėjom ir mes klausinėt aplinkinių, ar jie turi bilietus, ar čia pirks (nes mes įsivaizdavom, kad nusipirksim juos prie kelto). Pasirodo, bilietus reikėjo pirkti iš šitos firmos ofiso, kuris yra maždaug už kilometro. Ok, iki kelto 20 min, o bilietų nėra. Nieko nebeliko, kaip tik palikti Mindaugą saugoti eilę, o aš su pasais ir pinige lekiu iki to ofiso. Atrodo, kas tas 1 km, bet kai tu esi su dviratininko batais (kurie absoliučiai nepritaikyti vaikščioti,ką jau kalbėti apie bėgimą) ir tave spaudžia laikas, streso tikrai yra. Dar kad nuorodos būtų aiškios, bet kur tau – panašu, kad graikams to nereik. Na, bet kelis kartus darbuotojų pasitikslinus kryptį, atvariau į ofisą 8. 50. Visa uždusus, raudonu veidu sakau “Hello, two tickets and two bikes”. Ok, paėmė pasus ir spausdina bilietus. O jau graikų lėtumas neišpasakytas. Dar turi tarpusavyje pabendrauti, su užėjusiu pažįstamu pabendraut – jokio skubėjimo. Bandau parodyt, kad skubu vis žvilgčiodama į laikrodį. Po trečio karto graikė sako “one more second”  54 eur ir aš su bilietais lekiu atgal. Turiu 5 min. Iki kelto praktiškai nuskridau, be žodžių padaviau Mindaugui bilietus ir stojom į eilę. O pasirodo, į 9 val keltą dar už mūsų nemažai turistų laukė. Na, bet kai jau priėjom pasų kontrolę, supratom, kad vistiek be mūsų neišplauks. Ir iš tiesų – keltas pajudėjo tik 9.40 val.
Albanijos uostą Sarande mieste pasiekėm per pusvalandį. Keltas visiška seniena – kėdės nutrintos, lauke vietos beveik nėra, tualetai baisūs, ir jokio baro  Vistik pavyko rast vietos lauke atsisėst ant gelbėjimosi daiktų dėžės.

Sarande – visiškai turistinis miestas, žmonių begalė, eismas tikra tragedija. Atrodo jokia vairavimo kultūra čia neegzistuoja. Vadovaujamasi tik principu – kas pirmesnis, tas važiuoja, arba kas garsiau signalizuoja, tas pirmas.

Tad apsirūpinome vandeniu ir benzinu viryklei ir pajudėjom iš miesto giliau į pačią Albaniją. Beveik visą dieną kelias vedė įkalnėmis, o dar temperatūra pasiekė 45 laipsnius ant saulės. Vos užmatydavom kokį pavėsį, iš karto stodavom šiek tiek atsikvėpt. Tik dar pasirodo tuo pavėsiu gali tekti dalintis su karvėmis, avimis ar asiliukais. Bet kolkas visi telpame 🙂

Nors minti be proto sunku ir vargina nežmoniškas karštis, bet smagu kad daug vairuotojų palaiko, papypsina pravažiuodami ar garsiai surėkia “go, go, go!”
Pirmosios dienos mynimą nusprendėm užbaigti ganėtinai anksti – 18 val. Prieš tai dar užsipirkom 7 litrus vandens, kad būtų užtektinai ir maisto gamybai, ir nusiprausti.
Dar gerokai prieš sustojimą pradėjome žvalgytis vietos nakvynei. Ir radome tobulą vietą – šiek tiek žemiau kelio visa alyvmedžių giraitė, iš šonų iškilę kalnai, o prieš akis į jūrą besileidžianti saulė.
Vakarienei grikiai su lietuviška kiauliena iš konservų ir bolonese padažu.

Smigom jau 22 val, alyvmedžiuose čirpiant cikadoms.