08.24 – SKUBĖK LĖTAI
“I must take a photo here. My friends don’t believe me I climed this mountain.” – pasakė austras “Muse”, su kuriuo susitikom tarpinėje stotelėje minant į 16-18 procentų įkalnę.
* * *
O visa diena prasidėjo labai albaniškai – išgirdom artėjant daugybę varpelių. Pasirodo, piemuo vedė savo avių ir ožkų bandą tiesiai pro alyvmedžius, kur mes nakvojom. Avys tai visiškai atsipūtusios, o ožkoms tai buvo įdomu kas mes tokie. Viena bandė į mūsų viryklę įlisti, kita sumąstė paragauti palapinės segtuką. Susimojavom su piemeniu ir palydėjom akimis juos tolyn. 
Jau nuo pat mūsų nakvynės vietos kelias kilo į kalną. Nors minti nelengva, bet vaizdai fantastiški. Šone visada matai jūrą, kitoje pusėje kalnai. 
Ir apskirtai Albanijoje labai graži gamta. Tarpekliai, kalnai, miškai, jūra – jie turi praktiškai viską. Ko nepasakysi apie miestus/kaimus – namai nesutvarkyti, vietomis ir apgriuvę, visur pilna šiukšlių, žalios žolės čia be abejo nėra, bet netgi sudžiūvę krūmai/šakos nesutvarkytos. 
Įkopus į kelių šimtų metrų aukštį laukė smagus nusileidimas iki pat paplūdimio. O čia visiškame “chill-out” bariuke paplūdimyje išgėrėm šalto alaus, šiaip ne taip prisijungėm prie wifi ir surašėm visiems naujienas. 
Labai norėjosi įlįsti į jūrą, tai teko temptis dviračius iki pakrantės. O tempti sunku – plonos padangos visiškai sulenda į smėlį. Užtat koks kaifas po tokio mynimo įlįsti į jūrą! Pietums čia pat paplūdimyje pasigaminom pietus iš kareiviško maisto davinio – kiaulieną su daržovėm ir grikius su mėsa. Pašildyti maistą su kaitinimo maišeliais bandėme pirmą kartą, tai netgi instrukciją tyrinėjom ką po ko daryt. Beje, metodas gana paprastas – į maišelį su kaitinimo elementu įdedi folijos maišelį su jau paruoštu maistu. Tada įpili šiek tiek vandens, uždarai maišelį ir lauko 12 min kol viskas pašils. Labai keista, kai visa pakuotė pradeda taip kaisti, kad lengvai gali ir rankas nusidegint. Tai va, toks maistas mums patiko ir visai greitas ir smagus pagaminimo būdas. 
Ir po pietų laukė mūsų šios dienos top’as – įkalnės, kurių atrodo dviračiu neįmanoma užvažiuoti. Bandant išvažiuoti iš pajūrio miestelio mus pasitiko 10% įkalnė. Tai yra tikrai labai statu. Man važiuoti sunkiai pavyko, o ir baisu sustojus pradėt minti, nes dviratį tiesiog neša žemyn. Tai dalį kelio stūmiausi dviratį pati, dalį padėjo Mindaugas užsitempti. Jis sugebėjo šitą kalną su keliais sustojimais užminti. Šitos įkalnės pabaigoje buvo Jack Daniel reklama su užrašu “refreshingly Jack”. Aha, su refresh tai viskas ok, bet kad aplink tik nėra nieko kas galėtų refresh’int – tik apleisti sklypai ir apgriuvę pastatai. 
Toliau vėl 10% įkalnė. Bet šį kartą bent jau minant gražiu tarpkeliu. Man toks važiavimas pats fainiausias. Dar galėtų ir upė būti neišdžiūvusi, bet vasaros pabaigoje to tikėtis sunku.
Kai jau pagalvojome, kad čia buvo didžiausia įkalnė, mūsų laukė vyšnia ant deserto. Kaip vėliau sutiktas austras sakė, čia turėjo būti 16-18% įkalnė. Ir tai greičiausiai tiesa, nes pavyzdžiui sustojus ir laikant dviratį ant stabdžių, padangos tiesiog čiuožia žemyn. Tai negana to, kad pailsėtum sustojęs, tai turi įsitempęs lsikyt dviratį, kad jis nenučiuožtų žemyn. Kad buvo sunku, tai apibūdinti būtų per mažai. Kartais jau galvodavau kad tai neįmanoma.
Kai vargais negalais užsikeberiojom ant kalno, vienintelis tikslas buvo – rasti parduotuvę, nusipirkti maisto, vandens ir ieškot nakvynės vietos. Nes šita paskutinė įkalnė nukilino visas jėgas.
Marketą radom kitame miestelyje, o va su nakvynės vieta buvo sudėtingiau. Kelias vėl pradėjo kilti, o galimų vietų nėra. Galiausiai patikrinus vieną aikštelę, atradom neblogą vietą nakvynei. Tik daiktus ir dviračius reikėjo persinešti per spygliuotus krūmus. Bet mums jau tiko ir šitas variantas.
Daiktų pakavimas, vakarienė ir labai greitai jau buvome offline 🙂
Lukove – Dhermi – 42 km