Sekmadienis, poilsio diena, daugybė žmonių išsiruošę į paplūdimius ar į restoranus/kavines praleisti laiko su draugais ar šeima. O aš šiandien per Dano pietų miegą pabėgau nuo šeimos 😀 Man kaip oro reikėjo gaivaus kalnų oro, fizinio krūvio ir pabuvimo su savimi.

Išsirinkau visai netoli nuo Playa San Juan esantį hiking’o trail’ą, kuris prasideda nuo Tamaimo miestelio, apsuka ratuką per kalnų viršūnes ir grįžta vėl atgal. Aprašymuose buvo nurodyta 5,5 km ilgio vidutinio sudėtingumo trail’as. Vis tik pabaigoje aš buvau nuėjus 9 km, ir šį maršrutą priskirčiau prie sunkesnių. Fiziškai kojoms atsigauti man prireikė kelių dienų 😀

Šio hiking trail’o pradžia yra Tamaimo miestelyje ties Iglesia de Santa Ana. Žinant kokios siauros gatvelės kalnų miesteliuose, mašiną pasilikau pagrindiniame kelyje ir tuos kelis šimtus metrų per miestelį smagiai prasiėjau. Bet jei tingit padaryti lengvą apšilimą, tai prie bažnyčios vietos tikrai yra, arba iš vis galima ir dar žemiau nusileidus palikti mašiną.

Beje, pasiskaičiusi internete komentarus, nusprendžiau eiti taku pagal laikrodžio rodyklę. Daug kas komentavo, kad einant taku kaip nurodyta prieš laikrodžio rodyklę galiausiai lipant žemyn yra gana pavojinga, nes takas status ir daug smulkių akmenukų.

Trail’o pradžia yra trumpas praėjimas kažkada tekėjusios lavos vieta. Jausmas keistas, ypač prisimenant La Palmos saloje visai neseniai išsiveržusį ugnikalnį ir kiek daug problemų jis sukėlė.

Lengvas pasivaikščiojimas trunka labai trumpai, gal kelis šimtus metrų. Pakeliui praeinu auginamus alyvmedžius skardinėse statinėse, kalakutų šeimynėlę, pasižiūriu į surenkamo lietaus vandens rezervuarą ir palei taką nutiestais vandens ar nuotekų vamzdžiais. Kasdieninis gyvenimas čia tikrai kitoks negu Lietuvoje.

Na, o tuomet jau pamatai, kad kelias veda beveik statmenai į viršų link kalno viršūnės. Šiandien buvo ta diena, kai teko išbandyti naujas nusipirktas hiking’o lazdas. Iki šiol visada eidavau be jų, kažkur miškuose pagal galimybes pasiimdavau tiesiog paprastą tiesią šaką. Bet po kelių trail’ų supratau, kad jas tikrai verta įsigyti. Padariau labai paprastai – nuvažiavau į Decathlon’ą ir pasiėmiau pačias paprasčiausias sulankstomas lazdas. Svarbiausia, kad būtų man tinkamo ilgio. Nemanau, kad su mano žygių kiekiais brangios lazdos būtų kažkuo geresnės ar aš tą skirtumą pajusčiau. O čia – 8,99 eur už vnt man pasirodė super gera kaina.

Jau pradėjus lipti į viršų supratau, kad komentaras apie smulkius akmenukus buvo tikrai teisingas. Kopiant į viršų tai ne taip jaučiasi, bet mačiau keletą žmonių, kurie lipdami žemyn gerokai čiuožinėjo ant jų.

Trumpos atsikvėpimo pertraukėlės yra būtinos, ir tai puiki proga apsidairyti aplinkui ir apžvelgti apylinkes, ar persimesti vienu kitu žodžiu su kitais keliautojais.

Pirmoji apžvalgos aikštelė – Degollada de Tejera – labai mėgstama turistų. Čia yra bent keletas vietų ant akmenų, kur gali ramiai prisėsti, pasiimti vandens, užkandžių ir parelaksuoti.

Kiek atsikvėpus takas toliau veda į viršų link uolos – Roque Vista de Los Gigantes. Kadangi čia toks nusukimas į šoną, buvo minčių, kad gal neverta iki jos eiti. Bet pakeliui sutikti lietuviai, kaip tik ateinantys nuo uolos, paragino nepatingėti ir iki jos nueit. Ir iš tiesų, gražus ne tik vaizdas su uola į vandenyną, bet taip pat ir atsiverianti panorama į Los Gigantes uostą bei miestelį.

Ilgai neužtrukus suku atgal ir vėl kurį laiką palipus iki viršaus suku į šoną link įžymiosios El Bujero arkos. Tiesa, mano išsirinktame maršrute šio nusukimo iki uolos nebuvo parodyta. Kas iš esmės labai keista, nes tai turbūt yra įspūdingiausia vieta, kuri pasiekiama vos šiek tiek nusukus į šoną nuo nurodyto maršruto puslapyje alltrails.com. Ir čia prasidėjo mano nuotykiai. Tikėjausi, kad takas bus pažymėtas ir aiškus. Deja.. Pramintų takų tarp akmenų buvo daug, o kuris tas tikrasis – neaišku. Bandžiau eiti pagal maps.me programėlę, bet deja ji mane atvedė ne iki arkos, o….. ant jos 😀 Įdomus ir šiek tiek nejaukus potyris, kai eini kalno ketera, ir galiausiai tavo takas baigiasi belekokiu skardžiu žemyn. Dar daugiau “smagumo” prideda tai, kad ant kalno pūtė labai stiprus vėjas. Gūsiai buvo tokie, kad tekdavo kojom įsirėžus į žemę ir atsukus nugarą kurį laiką prastovėti, kol tas gūsis nurimdavo ir galėdavau saugiai eiti toliau.

Supratusi, kad patekau ryškiai ne ten, apsisukau ir grįžau kažkiek atgal. Čia man pasisekė, kad sutikau vieną vyrą, kuris man mojo ir parodė, kur reikėjo nusileisti, kad patekti į tikrąjį kelią. Jei ne jis, tai manau, dar būčiau šiek tiek paklaidžiojus. Bent jau tiek, kad kalnų ir atsiveriančio tarpeklio vaizdai nerealiai gražūs.

Takas iki arkos ėjo siauru nelygiu takeliu kalno šlaite, kuris nors ir nepažymėtas, bet bent jau gerai pramintas. Kiek bailesniam žmogui ėjimas gali būti nelabai malonus, nes faktas, kad jokios apsaugos nėra, o šlaitas žemyn labai status. Aš esu ne kartą pagalvojus, kad būtų labai nefaina netyčia išmesti telefoną iš rankų, ir jeigu jis nusiridentų šlaitu žemyn. Čia kaip momentas iš filmo “Wild”, kai Cheryl nusiėmus vienintelį turėtą žygio batą ir pasidėjus jį ant akmens, jis pasvyra ir nusiridena žemyn. Matai situacijos absurdiškmą, bet padaryti ir kažkaip tą pakeisti nebegali.

Iš tolo arka tikrai neatrodo kažkaip ypatingai. Sutikite, kad jeigu ne pirmą kartą einate į kalnus, tų arkų juose pasitaiko gana dažnai. Netgi buvo akimirkai kilusi mintis, ir kas gi žmones čia taip traukia? 😀 Bet užteko įlįsti į ją, kad suprasčiau, koks NEREALUS vaizdas čia atsiveria.

Man labai pasisekė, kad kai čia atėjau, buvo dar keletas žmonių. Kitaip nebūčiau turėjusi galimybės pati įsiamžinti tokioje vietoje.

Iki soties atsižiūrėjus nuostabių vaizdų, apsisukau keliauti atgal. Ir čia manęs laukė dar vienas iššūkis – reikėjo pakilti iki kalno viršūnės, ir tik tuomet leistis atgal į miestelį. Problema prasidėjo tuomet, kai takas tarsi dingo. Ir vienoje pusėje išmintos pėdos, ir kitoje, bet tokio normalaus pažymėto tako nėra. Kalnas apaugęs įvairiais krūmokšniais, ir bent jau maps.me programėlė man rodo tiesiog eiti tiesiai tarp tų krūmų. Galiausiai supratau, kad taip bus kur kas greičiau – ieškojau didesnių tarpų tarp krūmų ir lipau į tą kalną nosies tiesumu. Bet pagal tai, kad beveik visur radau įsispaudusias anksčiau praėjusių žmonių pėdas, panašu, kad čia daug kas klaidžioja. Šiaip labai keista, nes takas labai populiarus. Tad manau geresnio sužymėjimo (ar apskritai kažkokių krypties nuorodų) tikrai reikėtų. P.S. žemiau esančiose nuotraukose matosi vietos, kur nesėkmingai bandžiau ieškoti kelio.

Ir vėl normalus pažymėtas takas atsirado tik kalno viršūnėje.

Nuo čia visas likęs takas vedė tik žemyn. Ir tai tikrai nėra lengviausia dalis. Tiesą sakant, einant žemyn dažnai būna dar sunkiau negu lipant į viršų. Kojų raumenys dar labiau įsitempia ir vis tikiesi, kad kojas nenuslys kažkur nuo akmens. Traumos tokioje vietoje tikrai nesinorėtų.

Lipant žemyn dar praeinu vieną “viewpoint” – Cruz de los Misionarios. Iki pat jo jau nebeeinu, šį kartą įspūdžių man jau gana.

Apačioje matant mažytį Tamaimo miestelį net sunku patikėti, iš kokio aukščio reikia į jį nusileisti.

O viso žygio vinis buvo nusileidus nuo kalno ir nuėjus beveik 9 km kalnais aukštyn žemyn pamatyti ženklą, kad šitas takas yra uždarytas dėl nuošliaužų pavojaus 😀 Aišku, šitą ženklą pamatys tik tie, kurie eis visur nurodyta kryptimi. Bet jeigu darys kaip aš ir eis priešinga kryptimi, ženklo nepamatys iki pat pabaigos 😀