Pagaliau! Mūsų ilgai planuotos ilgos “atostogos” su vaiku Ispanijoje prasideda. Tikėjomės, jau pernai išbandyti šią avantiūrą, bet tam pamaišė ir situacija su covid, o ir tam tikri Dano sveikatos niuansai, dėl kurių turėjome dažnai lankytis pas gydytojus. Bet šiais metais jau žinojome, jei tik dar koks nors nenumatytas gamtos kataklizmas neįvyks, iš karto po Kalėdų vykstame žiemoti ir laukti vasaros į Ispaniją.
Mūsų pirminis planas buvo skristi tiesiai į vieną iš Kanarų salų ir ten pabūti 5-6 mėn. Bet pamatėm, kokios automobilių nuomos kainos tokiam laikotarpiui, turėjom greitai permąstyti savo planus. O pasirodo, per covid nemažai auto nuomos bendrovių tiesiog pardavė savo automobilius, nes jie tapo nereikalingi. Turistų nebuvo, pelno taip pat. O dabar, kai vėl visi masiškai pradėjo keliauti, atsirado ženklus automobilių trūkumas salose. Ir tai jiems leidžia kelti nuomos kainas į neįtikėtinas aukštumas. Pvz. normalaus automobilio nuoma mėnesiui prasideda nuo 1000 eur. Vadinasi, mums tai kainuotų mažiausiai 5000 eur. O varianto būti be automobilio net nesvarstėme. Kai atvažiuoji čia ne tiesiog poilsiauti, o gyventi, nori būti nepriklausomas nuo viešojo transporto. O ir turint vaiką, norisi turėti saugumo garantą, kad bet kada bet kur galėsi su juo nuvykti. Aišku, neatmetu ir savo pomėgio hikinti, o tam automobilis tiesiog būtinas – kitaip pačių gražiausių vietų saloje tiesiog nepasieksi.
Taigi nusprendėme į Kanarus gabentis savo automobilį. Vadinasi, pirmiausia teks pervažiuoti visą Europą (apie 4000 km), tada sėsti į keltą ir dar 30-40 val plaukti keltu. Jeigu būtume važiavę automobiliu su Danu, vien kelionė automobiliu mums būtų trukus labai ilgai. Jis niekaip neišsėdėtų tiek laiko savo kėdutėje. Tad galiausiai apsisprendėme – aš su Danu skrendu lėktuvu iki Malagos, o Mindaugas su mašina atvažiuoja iki Malagos oro uosto ir mus tiesiai iš ten pasiima.
Jau antrą Kalėdų dieną išlydėjom Mindaugą su pilnai prikrauta mašina į kelią. Netgi vežimą jam įdėjom, sau pasilikau tik nešioklę ir keletą rūbų sau ir Danui, būtiniausias higienos/kosmetikos priemones ir keletą Dano žaislų į lėktuvą. Norėjau turėti maksimaliai mažai daiktų, kiek tik įmanoma.
Skrydžio laukiau su nedidele baime, nes buvo neramu, kaip pavyks vienai susitvarkyti. Danas reikalauja daug dėmesio, nori daug judėti, bėgioti, veikti. Vienoje vietoje jam nusėdėti nelengva. O mūsų laukė 4 val skrydis. Buvau susidėliojus daug visokių variantų ir užkandžiams, ir žaidimų, netgi keletą filmukų ir žaidimų įsirašiau į ipad’ą tam momentui, kai jau niekas nepadėtų.
Skrydžio dieną viskas vyko labai sklandžiai – laiku atsikėlėm, ramiai papusryčiavom, susidėjom likusius daiktus ir išvykom į oro uostą. Skrydis turėjo būti 11 val., oro uoste buvom jau prieš 1,5 val. Kadangi turėjom tik rankinį bagažą, nereikėjo nieko registruoti ir iš karto ėjom per patikrą. Čia susidūriau su pirmaisiais sunkumais. Pirmiausia, žiemos metu yra daug viršutinių rūbų, kuriuos reikia nusirengti pačiai. Tuo pačiu viena ranka bandant sulaikyti vaiką, kad jis nenubėgtų kažkur į šoną. Dar kosmetikos maišeliai mano ir Dano, kompiuteris, ipad’as, ir dar nelemti mano batai, kuriuos taip pat reikėjo nusiauti. Žodžiu, veiksmo buvo. Ypač jau praėjus patikrą, kai dar su kojinėmis lėkiau gaudyti Daną, kuris jau nusitaikė tiesiai į saldainių parduotuvę 😀 Uch, po tokio veiksmo norisi tik vieno – atsisėsti, užsikelti kojas, ir dar kad kas nors paduotų stiklinę šalto gėrimo. Aha, tik ne tada, kai keliauji su vienerių metų vaiku 🙂 Džiaugiausi radusi pora laisvų kėdžių pasidėti daiktams, ir tada jau ieškojau, kuo čia užimti Daną, kad kuo daugiau fiziškai išsikrautų. O Kauno oro uoste veiklos tikrai yra. Nors jis ir labai mažytis, bet darbuotojai pasistengė, kad vaikai turėtų ką veikti – čia yra ir mini paspirtukai, šokliukai, piešimo siena. Danui labiausiai patiko šokliukas, į kurio ausis įsikibęs smagiai šokinėjo.
Dar prieš kelionę buvau skaičius patarimą eiti su vaikais į lėktuvą paskutiniems, kad kuo mažiau reikėtų sėdėti vienoje vietoje lėktuve, kol jis pakils. Tai mes ir neskubėjom, praėjom vieni iš paskutinių. Beje, man čia labai gelbėjo nešioklė, į kurią įsidėjus Daną judėti kur kas lengviau. O ir nereikia jo gaudyti ar bijoti kur nubėgs. Be to, labai geras sprendimas buvo pasiimti rankinę ant liemens. Čia susidėjau mūsų dokumentus ir telefoną, kad visada būtų po ranka, ir nereikėtų kuistis kuprinėje. Tai tikrai palengvino visus procesus.
Lėktuve turėjome nusipirkę vietą, kur daugiau erdvės kojoms. Įdomus variantas su ryanair lėktuvais, kad erdvesnės yra vos šešios eilės lėktuve (pačiame priekyje kairėje ir dešinėje, ir po dvi ties sparnais kairėje ir dešinėje pusėse). Bet penkios eilės yra ties avariniais išėjimais, o ten su vaikais sėdėti neleidžia. Tai mums buvo vienintelė galimybė sėdėti patogiau nusipirkus vietą toje likusioje eilėje priekyje. Labai džiaugiausi, kad iki mūsų tos vietos dar niekas nebuvo rezervavęs, tad iš karto ją užsisakėm, kai tik pirkom bilietus. Ir tai buvo tikrai labai geras sprendimas. Jau vien tai, kad galėjau patogiai ištiesti kojas (o su mano ūgiu tas labai aktualu), o taip pat ant grindų pasidėti daiktus, leisti Danui žaisti ir pan. Žodžiu, šitas papildomas patogumas vertas kiekvieno euro.
Vos lėktuvui pradėjus judėti link pakilimo tako, Danas sėdėdamas man ant kelių prisiglaudė ir pradėjo rodyti, kad nori žįsti. Tikėjausi, pratempt laiką iki pat kilimo, kad jam padėtų neužgulti ausims, bet mačiau, kad nepavyks. Ir mano didelei nuostabai, lėktuvui kylant jis taip pas mane ant rankų ir užmigo. Kiek tik pavyko toje mažoje erdvėje, pabandžiau patogiau įsitaisyti ir pailsėti. Nelabai man tai pavyko, bet bent jau nereikėjo visas dvi valandas linksminti savo mažojo bendrakeleivio ar bandyti priversti kažkaip jį užmigti pietų. Na, o Danui prabudus jau likęs laikas praėjo labai greitai. Stebėjome debesis pro langą, kibinom ir juokinom kitus keleivius, žaidėm su kaladėlėm, vaikščiojom lėktuvu pirmyn atgal. O dar kur užkandžiams jo mėgstamos liofilizuotos avietės. Tiesą sakant, net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas ir lėktuvas jau pradėjo leistis. Va čia buvo sudėtingesnis momentas bandyti jį išlaikyti prisegus saugos diržu, nes jis sukosi muistėsi, bandė išslįsti man iš rankų ir visaip kaip kitaip siekė laisvės. Netgi jo mėgiami teletabiai padėjo vos kelioms minutėms, nes juk veiksmas lėktuve daug įdomesnis už telefoną 😀
Nusileidus Malagoje sukišau mūsų striukes į kuprinę, tikėdamasi daugiau jų nebeužsidėti, Daną įsidėjau į nešioklę ir patraukėm link išėjimo. Oro uoste patikrino tik turėtus QR kodus dėl covid, sveikatos pažymėjimų nereikėjo ir mes labai greitai atsidūrėme atvykimo salėje, kur mūsų jau laukė Mindaugas 🙂 Nuotykiai Ispanijoje prasideda!
