Trumputis, vos 1 km siekiantis Saidės pažintinis takas stebina gamtos grožiu: nuo siauro, bet labai sraunaus Saidės upeliuko, iki piliakalnio, nuo siaurų miško takelių iki Neries upės pakrantės.
Važiuojant link tako pradžios stebina aplinka. Kažkada seniai stovėjusi sanatorija visiškai apleista, langai išdaužyti, takai užžėlę žolėmis. Buvo įdomu ką pamatysiu pažintinio tako pradžioje. O čia buvau nustebinta tvarkinga aplinka, medine pavėsine, suoliukais ir… tyla. Visiškai visiškai jokio pašalinio garso, atrodo kad nuo išorinio pasaulio ši teritorija visiškai atsiribojusi. Tad nieko nelaukusi čiumpu kuprinę ir pirmyn miško takeliu! Dar prieš sustojant pro mašinos priekį pralėkė gražuolė lapė – matėsi, kad pavalgius, uodega pūsta. Tiesiog gražuolė. Įlėkus į mišką dar atsisuko į mane, ir įsitikinus kad nesu jai pavojinga, nulėkė tolyn. Tikėjausi dar bevaikštinėdama ją sutikti, deja… ji jau savais reikalais kažkur nulėkė.
Saidės pažintiniame take ypač džiugina nemažai sustatytų medinių suoliukų. Tai idealu keliaujant taku vyresnio amžiaus žmonėms, arba visiems norintiems patinkančioje vietoje stabtelėti “parelaksuoti”.
Perėjus tiltelį per Saidę visai netrukus prieinu laiptus į Stirnių piliakalnį. Neįtikėtina, kad šį piliakalnį vos prieš 20 metų “atrado” gamtininkas Ričardas Kazlauskas, tuo metu ilsėjęsis šalia esančioje sanatorijoje. Informacinis stendas teigia, kad mūsų protėviai, ieškodami vietos įsikurti, puikiai pasinaudojo šia gamtos sukurta stačia Neries pakrančių kalva. Šios kalvos šlaitų aukštis nuo Neries ir Saidės upelio pusės yra net 24 m ir tai padėjo gynybai. Beje, aukštis tikrai jaučiasi, vis tik iki viršaus yra 147 laipteliai – tikri “laiptai į dangų” 🙂
Užtat užkopus galima grožėtis fantastiška miškinga Neries slėnio panorama. Galėčiau pasakyti, kad jeigu dar kažkur tolumoje būtų snieguoti kalnai, tai būtų apskritai tobula. Čia sustojau kiek ilgesniam laikui ir pasinaudojus saulėta vieta (o tai reiškia kad visai nebus arba bus labai mažai uodų) paskaičiau keletą knygos puslapių.
Lipant žemyn nuo piliakalnio dar įamžinau keletą čia augančių gėlyčių. Jos ypač išsiskiria iš aplinkos savo ryškiais žiedeliais.
Praėjus automobilių stovėjimo aikštelę ir pasukus į priešingą pusę palei Saidės upelį, gana greitai prieinu santaką – vietą, kur Saidė įsilieja į Neries upę. Įdomu, kad per Saidės upelį į Nerį suteka perteklinis vanduo netgi iš Trakų ežerų. Prie santakos stovi įžymusis Saidės akmuo – pagal aprašymus atrodo, kad jis didžiuuuuulis. Deja, priėjus prie jo įspūdis tikrai nėra didelis. Bet štai pati santaka – labai graži vieta. Ir… čia yra sūpynės!!! Vienas iš fantastiškiausių dalykų upės pakrantėje man yra sūpynės. Atsisėdi ir supdamasis tarsi užsimiršti – aplink nuostabi gamta, upelio čiurlenimas, kur ne kur paukščiai savo giesmes traukia. Totalus relax’as vos 10 km nuo Vilniaus.
