Šiandien mūsų laukia dykuma! Iš Feso pajudėjome pačiu laiku – čia oras visai subjuro, pasipylė lietus. Kol vykome į oro uostą su autobusu, per jo langus (kurie beje neužsidarė) prilijo tiek, kad grindimis tekėjo upeliai.
Oro uoste atsiėmę užsisakytą automobilį pajudėjome iš miesto. Mūsų laukė apie 500 km kelio šiandien, kas reiškia 7 val. vairavimo. Tad užsipylėme kuro ir nedelsdami pajudėjome dykumų link. Pakeliui mus labai stebino puikiausios kokybės keliai, kurie beje buvo visiškai tušti. Tik retkarčiais prasilenkdavo su viena kita mašina, arba sustodavom kai kelią užtverdavo beždžionės.
Į dykumą atvažiavom jau pavakare, tad nieko nelaukiant ieškojome tų, kurie galėtų mus palydėti į dykumą. Buvau skaičius, kad čia reikiamų žmonių net nereikia ieškoti – jie patys prisistato. Ir iš tiesų buvo panašiai – miestelyje prie mūsų su motoreliu privažiavo vyras, kuris ir užklausė ar mes į dykumą norim. Taip gavom palydovą, kuris nuvedė mus iki dykumos pradžios. Čia galėjome palikti savo automobilį, ir sulaukus kupranugarių, judėti į dukymoje pastatytą stovyklą. Palikau vyrus derinti kainos (kaip ir planavom, pavyko nusiderėti apie pusę pradinės kainos), ir pati nuėjau fotografuoti pirmųjų dykumos kadrų. Besileidžiant saulei ji atrodo tiesiog fantastiškai!
Kupranugarius mums atvedė paauglys vaikinukas, gal kokių 13-14 metų. Jis atėjęs persirengė tradiciniais rūbais, susisuko turbaną, padavė mums maisto vakarui ir lydėjo mus 1,5 val. per dykumą. Nauji potyriai ir įspūdžiai keliaujant ant kupranugario po ilgesnio laiko pradėjo varginti. Vis tik mūsų užpakaliai nepratę prie tokio sėdėjimo 🙂 Užtat iš rankų beveik nepaleidau fotoaparato, nes vaizdai aplink užburiantys. Atrodė, kad norisi kiekvieną kopą nufotografuot.
Mums bekeliaujant ir saulė nusileido. Iki stovyklavietės atvykome jau visai vakarėjant ir greitai vėstant orui. Buvau skaičiusi, kad dykumoje oro temperatūra drastiškai keičiasi dieną ir naktį, bet tokių didelių pokyčių nepastebėjome. Taip, tapo gerokai vėsiau, bet pilnai pakako šiltesnio džemperio. Stovyklavietėje įsikūrėme sau skirtame namelyje, ir tada ėjome pabendrauti su kitais atvykusiais ir vietiniais. Kai kurie iš jų gamino mums vakarienę – salotas ir tadžiną. Jis buvo be galo gardus. Nors maisto buvo tikrai daug, suvalgėme viską ir turbūt būtume valgę dar, jei būtų kas davę 🙂
Kadangi atvykus į dykumą labiausiai norisi pamatyti tą nuostabų saulėtekį ankstyvą rytą, tai apie vidurnaktį jau nukeliavome miegoti. Buvo taip patogu, kad tos kelios valandos prabėgo akimirksiu. Ir ne iš karto suregavome, kai mus atėjo žadinti.