Būna dienų lyg tyčia, kai jau ryte atsibundi pavargęs. Tada atrodo visą dieną nenuveiksi nieko gero. Panašiai ir man šiandien buvo. Danas naktį blogai miegojo, aš nuo ryto be jėgų, tai atrodo net iš namų išeit nesinori. Bet po truputį kažkaip išsijudinom, ir galiausiai pietų miego nusprendžiau Daną nusivežti iki kalnų. Išsirinkau vieną trumpiausių ir bent jau aprašymuose pažymėtų kaip lengvų takų – Circular el Molledo. Jis nuo namų vos už 15 min kelio.
Atvykom į mažytį, labai jaukų miestelį. Maži namukai, įsikūrę aukštyn žemyn vingiuojančiose gatvelėse, žalios langinės ir namų durys, miestelio centre prie bažnyčios nemaža aikštė ir šalia žaidimų aikštelė. Šalia aikštės ir pasistatėm mašiną, o takas prasideda už 130 m nuo jos. Greitai susipakavau Daną į nešioklę, kuprinę užsimečiau ant pečių ir patraukėm tako pradžios link.
Nespėjau net prieiti tako pradžios, o Danas jau buvo smigęs 😀 Nerealiai gerai jį veikia kalnų oras ir žinoma nešioklės patogumas. Mano žygis prasideda siauru praėjimu tarp namų, ir tuomet jau nuorodos nukreipia eiti kalno link.
Šiek tiek palipus į viršų, turėjau du pasirinkimus – arba eiti pasirinktu žiediniu “Circular el Molledo” keliu, arba rinktis ilgesnį ir šiek tiek sunkesnį vienos krypties kelią “El Molledo – Risco Blanco”. Šį kartą savo pirminių planų nekeičiau, ir likau prie lengvesnio varianto, kurio kaip vėliau pasirodė, man buvo tikrai per akis.
Kurį laiką ėjau labai lengvu taku, kuris tai šiek tiek kildavo, tai leisdavosi, tai praplatėdavo, tai susiaurėdavo. Tad ėjau, mėgavausi tyla, ramybe, vaizdais aplinkui ir mintyse vis džiaugiausi, kad nusprendžiau šiandien čia atvažiuoti.
Pakeliui pro kojas vis prašliauždavo nedideli driežiukai, kurie retkarčiais manęs nepabūgę, sustodavo ant akmens ir sukinėdami galvą į šonus bandydavo nuspręsti, ar likti čia ir mėgautis saule, ar vis tik slėptis. Augmenija tako kraštuose irgi stebino – nuo didžiulių agavų iki smulkučių ramunėlių, kurios taip priminė lietuviškas pievas vasaros metu.
Gražiausia tako dalis, be abejo, yra panoraminė aikštelė aukščiausiame taške. Nuo jos atsiveria įspūdingi vaizdai ir į Teno kalnus, ir į Atlanto vandenyną ir tolumoje matomą La Gomeros salą. Eidama viena čia būtinai sustočiau, prisėsčiau ir bandyčiau kuo daugiau šio grožio sugerti į save. Bet nešant miegantį vaiką, ir sutikus grupelę triukšmingų rusų, stabtelėjau vos akimirkai. Padariau keletą foto ir skubiu žingsniu skuodžiau tolyn.
Akmenuotas takas nuvedė prie dar vienos kryžkelės, kur yra pasirinkimas arba keliauti kalno šlaitu tolyn, arba jau sukti link pradžios taško. Mano tikslas šiandien buvo nedidelis žiedinis ratukas, tai aš pasukau atgal.
Pasukus už kalno šlaito pasijuto labai stiprus vėjas. Tai vingiuodama serpantininiais takeliais žemyn, vis stengiausi apsaugoti Dano veidą nuo vėjo. Būtų ne pats geriausias variantas, jeigu priėjus vidurį tako jis prabustų ir reikėtų man jį jau nebe nešioklėj, o rankose parsinešt atgal 😀
Nusileidus žemyn vėjas dingo, bet takas pasisuko į įkalnę. Iš pradžių dar nedaug pakilimo, takas platesnis. Tai turėjau galimybės pasigrožėti ir migdolų žiedais (turbūt jau vienais paskutinių šiais metais), ir kaktusų vaisiais. O štai likus keliems šimtams metrų iki finišo teko tiesiogine prasme kopti į kalną. Takas vedė akmenimis tokiu statumu, kad atrodo jog ištisai lipi laiptais. Ne veltui priešinga kryptimi keliavusi vokiečių pensininkų grupelė man šypsodamiesi sutartinai kartojo “good luck” 😀 Ir tikrai, ši trumputė, bet be galo sunki atkarpa mane pribaigė. Nors ir stabtelėdavau kas keletą žingsnių atsikvėpti, bet atrodė jėgos tiesiog išseko. Ir lyg tyčia, šioje atkarpoje ir Danas prabudo po savo pietų miegų. Tai tik džiaugiausi tuo, kad jis ramiai kurį laiką dar prabuvo nešioklėje, kol aš užsikeberiojau iki viršaus. Gal suprato, kad nėra ko jam čia lipt lauk ir pačiam bandyt kopti 😀
Šitą taką tikrai užskaitau ir rekomenduoju visiems. Neilgas, gražus ir turintis savų iššūkių, kuriuos įveikus šalia didžiulio nuovargio jauti ir šiokį tokį pasididžiavimą savimi.