Maršrutas: Barcelona – Barcelona Airport
Atstumas: 30,37 km
Vid. greitis: 12,96 km/h
…
Atsikėliau anksti, nors skubėti ir nebuvo kur. Po vakarykščio gimtadieninio šampano kažkokia galva sunki. Taigi nuėjau iki virtuvės, pasidariau stiprios kavos ir išėjusi į balkoną, dar gerą valandą skaičiau knygą (jau ketvirtą šioje kelionėje). Dabar skaitau Harlen Coben knygą “Nepažįstamasis”. Šį kartą tai trileris. Man atostogos visada turi sietis su bent keliomis perskaitytomis knygomis.
Kai atsikėlė ir Mindaugas, pasidarėme dar kavos ir ją skaniai išgėrėme su nuo vakar likusiu tortu. Tikras gimtadienis yra tada, kai jis tęsiasi ir atsikėlus ryte!
Dar kiek laiko patinginiavome, ir pradėjome krautis daiktus. O jų kažkaip įtartinai mažai liko. Dažniausiai kelionės eigoje daiktai kažkodėl pradeda nebesutilti taip kaip įprastai. O čia priešingai – bent po pusę dviračio krepšio liko tuščia ir pas mane, ir pas Mindaugą.
Atsisveikinom su viešbutuko darbuotojais ir nusileidom į apačią, į visą įprastą didmiesčio ritmą. Iki skrydžio dar turėjome daug laiko, tad neskubėdami prasukom pro pagrindinę pėsčiųjų arteriją – La Ramblos gatvę. Šiandien nerealiai graži diena – saulė kaitina, pajūryje ir lauko kavinėse pilna žmonių. Tiesa, ryte dar dirba tik nedidelės kavinukės ir užkandinės, o patys restoranai dar tik dėliojasi savo stalus ir kėdes ir ruošiasi lankytojų antplūdžiui per pietus.
Mes pietums ir vėlyviems pusryčiams pasirinkom turkišką kebabinę. Jau norėjosi normalios mėsos, o jų patiekalų nuotraukos tikrai viliojo. Kai mes prisėdom, dar praėjus kokioms 10 min užsipildė visi staliukai. O iš pradžių užkandinėje dirbo tik vienas virtuvės darbuotojas. Kiek vėliau atskubėjo ir padavėjas, dar po kokių 10 min atėjo ir padavėja. Užsisakėm kavos, turkiškų užkandžių (pyragėlių su sūriu ir špinatais ir turkiškos picos), o kaip pagridinius patiekalus pasiėmėm ėriuko šašlyką ir ėriuko šonkauliukus. Užbėgant įvykiams už akių, viskas buvo nerealiai skanu. Visi patiekalai buvo su salotomis ir jau po užkandžių mes buvome gana sotūs. O pagrindiniai patiekalai dar buvo ir su ryžiais. Iš tiesų, gerokai persivalgėm, bet buvo be galo skanu, o tuo pačiu ir įdomu viską išbandyt. Beje, jei reikėtų pigiau prasisukti Barcelonoj, tai kebabai būtų visai gera išeitis – čia pakrantėje kebabas kainuoja 6-7 eur, kiek toliau paėjus galima rasti kebabus ir po 3,5 eur. Paella dažniausiai kainuoja 10-15 eur, kava 1,5-2 eur, pusryčių kompleksas 7-10 eur.
Pietaujant dar užrašėme atvirutes ir šiek tiek paieškoję, radome pašto dėžes pačioje La Ramblos gatvės pradžioje.
Dabar jau pajudėjome link oro uosto. Navigacija rodė galimybę važiuoti pakrante per uosto teritoriją iki pat oro uosto. Tai pradžiugino, nes nereikės važiuoti pagrindinėmis gatvėmis. Pavažiavus pakrante apie 3 km privažiavos uosto apsaugo postą ir šlagbaumą, pro kurį pravažiuoti mums neleido. Teko sukti atgal ir ieškoti kito kelio į oro uostą. Avigunda del Paral-lel gatve numynėm iki pat Ispanijos aikštės. Važiavom gatvės centru, kur kaip plati skiriamoji juosta padarytas dviračių takas. Labai puikus ir patogus sprendimas. Nuo aikštės atsivėrė fantastiškas vaidas į tolumoje esančius fontanus ir Nacionalinį Katalonijos meno muziejų ir Palau Nacional. Kitą kartą būnant Barcelonoje reiktų iki čia atvažiuoti ir pamatyti ir kitą miesto dalį.
Toliau minant Gran Via de les Corts Catalanes keliu, visą laiką judėjom dviračių taku. Kelias visiškai tiesus, mynėm pro įvairius miesto rajonus. Tolstant nuo centro mažėjo ir žmonių, tuo pačiu ir tvarkos. Nuo geležinkelio nusukom iš pagrindinio kelio ir šalutiniais keliais pagal navigaciją judėjom link oro uosto. Pakeliui pagaliau radom besimėtančią kartoninę dėžę, kuri labai pravers pakuojant dviračius. Iki šiol jokių išmestų kartonų nesimatė. Užtat benamiai tų kartonų prisikrovę pilnus vežimėlius. Akivaizdu, kad tai čia gana paklausi “prekė”.
Iki oro uosto dar mynėme apie 11 km ir dauguma šio kelio buvo prieš stiprų vėją. Tarsi Barcelona nenorėtų mūsų taip lengvai paleisti. Į oro uosto 2 terminalą įriedėjom dviračių taku – jis ėjo per visą oro uosto teritoriją iki pat durų. Iš pradžių oro uostas pasirodė visiškai tuščias – žmonių matėsi labai nedaug tiek lauke, tiek ir viduje. Bet greičiausiai pataikėm ant kažkokio tuščio tarpo tarp skrydžių. Laukė prie įėjimo radome vieną tuščią suoliuką, tad čia ir įsikūrėm ir pradėjom pakuoti dviračius. Šį kartą viskas vyko labai lengvai, daiktų čia daug neturėjom. Iš pradžių turimu kartonu apsaugojom svarbiausias dviračių dalis, iš šonų dviračius apdėjom paklotukais ir miegmaišiais ir viską sukišome į maišus. Maišus apklijavome daugybe sluoksnių lipnios juostos, kad būtų patogu tiek mums, tiek ir darbuotojams maišus pakelti. Mindaugas man iš vis sakė, kad man turbūt labai patinka pakuotis daiktus, kad tiek lipnios juostos dedu. O aš tiesiog norėjau padaryti viską, kad dviratis būtų kiek įmanoma saugesnis.
Likus maždaug 2 val. iki skrydžio atsidarė vartai ir stojom į eilę atiduot bagažą – dviračius. Eilėje jau stovėjo ne viena lietuvių šeimyna. O darbuotojai gana griežtai į viską žiūrėjo – per didelį svorį turinčių lagaminų nepriėmė ir liepė arba perpakuot viską, arba mokėt papildomus mokesčius. Kiek mačiau, visi pasiėmė savo lagaminus ir su šeimomis pasitraukė į šoną, kad kažkaip bandytų viską susidėliot. O mes labai sklandžiai ir lengvai su savo dviračiais praėjom. Mūsų tik paklausė, kiek sveria bagažas, pasakėm, kad apie 25 km ir viskas – gavom lipdukus su užrašu “heavy” ir laukėm darbuotojo, kuris mus palydės iki nestandartinio bagažo lango. Mus nusivedė iki tarnybinio įėjimo. Čia užtrukom kiek ilgiau, nes niekaip neatėjo darbuotojas, turintis paimti bagažą. Galiausiai “atsikratę” savo svorio su lengvomis kuprinėmis patraukėme link reikiamų vartų. Rankinio bagažo tikrinimo vietoje buvo begalė žmonių, bet čia labai nustebino ispanų darbo reguliavimas – greitai visus sustatė kur reikia, ragino paskubėti, nestabdyti eilių. Tad praėjome neįtikėtinai greitai. Pagal jų pastovų “manana” likau tikrai sužavėta. Taigi, dar valandėlė ir mes jau “wizzair” lėktuve. Sėdėjom 6 eilėj, aš prie lango, Mindaugas per vidurį. Visą skrydį (apie 3,5 val.) skaičiau knygą, kuria pabaigiau jau lėktuvui leidžiantis. Smagus sutapimas 🙂
Pradėjus leistis negalėjau patikėti savo akimis – žemė buvo balta! Lietuvoje snigo! Iš +20 laipsnių šilumos mes patekome į tikrą žiemą. Vos žengus pirmuosius žingsnius iš lėktuvo pasitiko stiprus vėjas ir šlapdriba. Mums su kedukais ir striukytėmis atrodė, kad vėjas mus nuneš. Greit nubėgom į oro uosto vidų, prieš tai dar spėję pasidaryti selfie tokiame ore.
Oro uosto viduje buvo šilta ir jauku, dviračiai atkeliavo tvarkingi ir labai greitai. Lauke mūsų jau laukė Donatas, kuris ir parvežė namo. Užkandom naminių balandėlių iš Kauno ir iš karto miegot. Kelionė baigta!
REZIUME.
Per 2 savaites numynėm 931,70 km nuo Nicos iki Barcelonos. Keliavom Viduržemio jūros pakrante ir Verdono tarpekliu, mynėm ir neleistina vieta autostrada, ir miško keliukais. Miegojom su vaizdu į kalnus, prie kalnų upės, miesto paplūdimių ir ūkininkų laukuose. Vėsiausia naktis buvo 2,7 laipsnio šilumos. Visas dienas bent trumpai švietė saulė, keletą naktų sulaukėm stipraus lietaus, lijo kelis trumpus tarpus ir dienos metu. Teko panaudoti visus turimus šiltus rūbus (kepurę, pirštines, vilnones kojines naktimis), bet taip pat pavyko ir įdegti. Nuo jūros lygio pakilom į 1200 aukštį ir nuokalnėje pasiekėm maksimalų 52,70 km/h greitį. Retkarčiais vėjas pūtė į nugarą, bet gana dažnai kentėjom nuo priešpriešinio vėjo. Kad ir kaip sunku buvo minti Verdono tarpeklyje ir Provanso regione, bet tai mielai pakartotume dar kartą. Nes vaizdai aplink tiesiog fantastiški. 2 savaičių kelionės pakanka gerai “pravėdinti” galvą, bet tokių atostogų pabaigoje nejučia kyla mintis, kad taip dar bent pora savaičių tos laisvės ir nepriklausomybės. Galbūt kitais metais 🙂
Perskaitytos knygos:
- Sofie Crames “Žinutė tau”.
- Santa Montefiore “Sodininkas iš Prancūzijos”.
- Diana Chamberlain “Mūsų melas”.
- Harlan Coben “Nepažįstamasis”.