1 diena


Maršrutas: Rimini Airport – Monte Trebbio
Atstumas: 36,92 km.
Važiavimo laikas: 2:46 val.

Išlaidos: 43 € – maistas.  

…

Pagaliau po 5 metų pertraukos mes vėl sugrįžom prie ilgesnių dviračių kelionių. Ilgas laiko tarpas, kai visa turistinė įranga saugiai ilsėjosi spintoje, o dviračiais išvykdavom tik dienos kelionei – jau praeityje. Mes grįžtam į kelią!

Ir kaip simboliška – po 10 metų mes vėl skraidinamės tuos pačius dviračius ir iš esmės tą pačią turistinę įrangą į Italiją. Prieš 10 metų per dvi savaites numynėm iš Milano (Bergamo) oro uosto iki pat Salerno (virš 1000 km) vakarine Italijos pakrante. Ir jau nuo tada Italija mums išliko ne tik viena mėgstamiausių kelionių vietų, bet ir tobula šalis keliavimui dviračiais.

Šį kartą keliausim ne taip ir ilgam – tik 8 dienas, nes derinamės su Dano darželio atostogomis, bet planuojam jas išnaudot su kaupu.

Tikslas vienas – nuskristi į Rimini oro uostą, sėst ant dviračių ir minti pietų kryptimi iki…. bet kur 😄 galutinio tikslo neturim, nes visa rytine Italijos pakrante važiuoja traukiniai, tad paskutinę dieną nuo kažkur tiesiog sėsim į traukinį ir grįšim atgal į Rimini. 

Dviračiai ir visi daiktai supakuoti į dėžes (viena dėžė svėrė 27 kg, kita – 28 kg, o leistinas svoris su Ryanair – iki 32 kg), į oro uosto bagažą priduoti ir mes jau lėktuve. Gavome vietas pačioje pirmoje eilėje, tai buvo įdomu stebėti visą stiuardų darbą – nuo visokiausių mygtukų spaudinėjimo, laiptų suskleidimo, durų uždarymo iki maisto ruošimo ar šiaip pokalbių. 

2,5 val skrydis prabėgo labai greit ir iš karto keliavome laukti bagažo. Šiek tiek buvo nerimo, ar tikrai dviračiai atskris, ar nebus suplyšusios dėžės (nors užklijavom tikrai gerai). Bet visi nuogąstavimai buvo nereikalingi – dviračių dėžės kartu su kitais lagaminais atkeliavo labai greit. Čiupom jas ir patraukėm ieškot vietos lauke, kur ramiai galima būtų dviračius susirinkti. 

Pradėjom traukti daiktus iš dėžių ir dėlioti kur kas priklauso. Ir pasirodo, kad mano dar namuose siūtas vairo krepšys praplyšo kitoje vietoje 🤦🏼‍♀️ tai kol Mindaugas surinkinėjo dviračius, aš sėdau siūti krepšio. Ir nerealiai džiaugiausi, kad dėl visa ko buvau iš namų pasiėmusi siūlų ir adatos. 

Kai jau dviračiai buvo surinkti, daiktai į krepšius sudėti, nuėjom iki degalinės prisipūsti padangų. Gerai, kad degalinė buvo vos už kelių šimtų metrų, tai nereikėjo su rankine pompa stengtis. 

Kadangi abu buvom dar be normalių pusryčių, o jau buvo pietūs, pasukom tiesiai į lidl pietų. Čia, priešingai negu Lietuvoje, nėra jokių karštų bandelių ar kibinų atitikmenų (itališkos picos ar pan.), bet užtat radom karštų vištienos sparnelių. Kartu su pomidoriukais ir mini bandelėmis su mozzarella bus puikūs pietūs. 

Nieko nelaukę pasukom į pakrantę ieškoti fainos vietos pietums. O kadangi visa Riminio pakrantė yra vien tik paplūdimiai ir visokios žaidimų aikštelės ar kavinės (dabar neveikiančios), tai rasti vietą buvo tikrai lengva.   

Kitas darbas – rasti dujų. Keliose pravažiuotose parduotuvėse jų neradom. O sustojus manęs laukė staigmena – praplyšęs vienas iš galinių krepšių. Akivaizdu, kad taip minti negaliu, nes kuo daugiau suplyš, tuo sunkiau bus sutvarkyti. Prisėdau prie staliuko siūti krepšį, o Mindaugas tuo metu numynė iki dar vienos parduotuvės dujų. Deja, bet irgi nerado. 

Susiuvusi krepšį jau pradėjau dėt daiktus atgal, kai pastebėjau, kad krepšys plyšta kitoje pusėje 🤦🏼‍♀️ bet čia užteko Mindaugui su klijais suklijuoti ir atrodo tam kartui gerai sukibo. Pajudėjom toliau. 

Miesto pakraštyje kelias turėjo kilti į viršų link kalnų. Net nemaniau, kad taip staigiai. Tarp gyvenamųjų namų užmynę į viršų pamatėme, kad navigacija (rodanti dviračių kelią) mus atvedė iki kažkokio labai stataus ožkų takelio per krūmynus. Pastebėję, kad žiūrim navigaciją ir ieškom kito kelio, iš namo išlindo senukų porelė. Pradėjo mums kažką aiškinti, bet iš visos itališkos greitakalbės supratau tik “Monte”. Sakau “si si, monte”. Tai mums parodė, pro kurią pusę reikia grįžt į kelią. Gaila, kad be reikalo eikvojom jėgas minti į šitą stačią įkalnę..

Vos grįžus į automobilių kelią mus pasitiko įkalnės. Gan stačios, tad poilsio pertraukėlės būtinos. Bet step by step vis kilom aukštyn, pakeliui pravažiuodami viršuje įsikūrusias gyvenvietes.

Pradėjus leistis saulei ir mes jau ieškojom nakvynės vietos. Deja, bet pasirinkimas čia mažas. Arba privati teritorija, aptverta tvora, arba kokie nors neįžengiami brūzgynai. Bet vienu metu taip netikėtai šalia arklių ir karvių ganyklų radom poilsio aikštelę su parkingu, o šalia – pievą su suoliukais ir staliukais. Nieko daugiau ir nereikėjo. Pasistatėm palapinę, užkandom ir keliavom miegot.