Statistika:
Maršrutas: Thorenc – La Ferriere – Malamaire – La Bastide – Comps-sur-Artuby – Pont de l’Artuby
Atstumas: 56,74 km
Vid. greitis: 17,60 km/h
Max. greitis: 52,70 km/h
Išlaidos: 0 € – tik dėl to, kad nebuvo kur jų išleisti 🙂
…
Ryte atsibudom visiškame rūke – aplink beveik nieko nesimatė, drėgme aplink didžiulė. Nuo lauke paliktų dviračių varvėjo vanduo, šalia palapinės pakabintus rankšluosčius buvo galima tiesiog gręžti. Rūkas tiesiog akyse leidosi nuo tolumoje esančių kalnų ir apgaubė viską aplink. Atrodė, kad šalto oro banga tiesiog slenka per tave. Visiška mistika. Aplink apkerpėję pušys, šalia tekantis upės vanduo, retkarčiais sučiulbantis vienišas paukštis. Lįst iš šiltos palapinės visai nesinorėjo. Bet buvo akivaizdu, kad artimiausiu metu viskas sklaidytis nesiruošia. Tad susiradau ilgas pirštines, kepurę, o vilnonių kojinių (su kuriomis miegodavau) nenusiėmiau iki pat išvažiavimo.
Drebančiomis iš šalčio rankomis pasigaminom pusryčius, išgėrėm karštos kavos su šokoladu, įgavom jėgų, susipakavom dar šlapius daiktus, susiradom lempas ir pirmyn į kelią. Iš pradžių dar važiavome per tirštą rūką, bet vėliau jau ir saulė išlindo ir buvo pakankamai malonu.
Šiandien visą kelią tai kilom, tai leidomės, lygaus kelio buvo nedaug. Gerokai trukdė vėjas – net nuokalnėse tekdavo minti, nes kitaip dviratis tiesiog nevažiuoja. Užtat visą kelią mus lydėjo įspūdingi vaizdai – kalnai, šlaitai, vienišos trobelės kalnuose, taip pat ir daugybė avių bandų. Visos jos jau nukirptos ir dabar plikos vaikštinėjo po aptvarus. Šalia kelio pravažiavom ne vieną saugomą parko teritoriją. Prie vieno įvažiavimo buvo ženklas su stumbrais – gal juos čia laiko? Bet jų pačių pamatyt nepavyko.
Važiuojant per miškus matosi įvairiausių “hikingo” trasų ženklai ir pakelėse paliktų automobilių. Vadinasi, vietiniai mėgsta aktyvų poilsį ir pasivaikščiojimus kalnuose. Labai gerais žodžiais galima paminėti ir vairuotojus – dviratininkus aplenkia dideliu atstumu, niekada nepypsina jeigu ir plačiau važiuojame vienas šalia kito. Matosi, kad jie čia įpratę prie nuolat besitreniruojančių dviratininkų, tad jiems viskas gaunasi labai natūraliai. Tuo tarpu dviratininkai pro šalį pralėkdami sveikinasi, kai kurie klausia “Ça va?” (suprask, “ar viskas gerai?”). Smagu. Dviratininkai apskritai turi savo atskirą bendravimo kultūrą, ir visada tarpusavyje ras apie ką kalbėt.
Aplink visada žavi gamtos vaizdai – šis metų laikas be galo gražus – medžiai įvairiausių spalvų puošia visus prancūziškus kaimelius. Vietiniai prancūzai atsisėda į savo kelių dešimčių senumo “citroen” ar “peugeot” ir visiškai atsipūtę juda per kalnus. O štai kitoks variantas yra su parduotuvėmis – jų čia tiesiog nėra. Vieną jau džiaugėmės radę, bet tai gi čia vidurdienį siesta – nedirba iki pat 17 val. Jeigu būtume žinoję, kad čia taip bus sunku gauti maisto, būtume iš karto daugiau nusipirkę. Dabar dar gelbėja mus iš namų pasiimti grikiai, ryžiai, kietas sūris ir vytinta mėsytė. Bet ryt mums jau būtinai reikės rast maisto.
Mūsų pagrindinis tikslas šiandien buvo pasiekti Gorges du Verdon tarpeklį. Šis tarpeklis laikomas vienu gražiausiu ir didžiausių Europoje, kartais laikomas “Europos didžiuoju kanjonu”. Verdono tarpeklis susidarė dėl tirpstančio Alpių sniego, kuris maitindamas upę vandeniu, vis giliau skverbėsi ir griaužė Provanso plynaukštę. Verdono upė galiausiai įteka į Lac de Sainte-Croix ežerą. Tarpeklis nutįsęs 25 km, jo gylis – iki 700 m. Verdono tarpeklio plotis kai kuriose vietose siekia 100 metrų, kitose – vos 6 metrus. Iki šių dienų Verdono tarpeklis yra beveik nepaliestas civilizacijos.
Smagiai riedėdami tarpekliu nuokalne vos nepralėkėm vienos įspūdingiausių vietų – Balcon de la Mescla. Tai ant uolos pastatyta akmeninė apžvalgos aikštelė su nerealiu vaizdu į tarpeklį ir apačioje tekančią upę. Kai stovi ant to balkono krašto, apačioje žemai žemai matai tekančią Verdono upę, kuri čia jau tūkstančius metų graužia savo vagą… Vaizdas tikrai vertas milijono.
O vos už 2,5 km prieš akis atsivėrė kitas įspūdingas reginys – Pont d’Artuby tiltas. Tai didingas žmonių pastatytas objektas, jungiantis abu tarpeklio kraštus. Į jį žiūrint, visada kyla pagarba tiems, kurie suprojektavo ir įgyvendino tokio dydžio projektus.
Tiltą pravažiavom jau leidžiantis saulei, o žinant, kad už tilto mūsų vėl laukia 4 km įkalnė, jau pradėjome dairytis vietos nakvynei. Tad dar 1 km numynę į kalną, radome labai puikią lygią žolės aikštelę. O tai gana keista, nes ilgą laiką aplink matėm vien uolėtą žemę.
Šį kartą maistą jau gaminomės palapinės viduje, nes lauke siautėjo stiprus vėjas ir buvo labai šalta. Pribaigėm paskutinius grikius ir jau vienas dujas. Rytdienai maisto turim tik “sauso davinio”, kad turėtume ką nors karšto, teks rasti parduotuvę.