Sigulda yra kalvota vietovė, todėl dažnai ji vadinama Vidžemės Šveicarija. Mieste tikrai yra kuo pasigrožėti. Gražūs vaizdai, galimybė pasimėgauti poilsio veiklomis lauke, kultūra ir laukine gamta atima žadą kiekvienam ir atskleidžia tikrąjį Latvijos grožį.
Sigulda yra Gaujos upės slėnyje, 53 km nuo Rygos. Miestelio sienos taip pat apima istorinius Turaidos ir Krimuldos centrus. Siguldos apylinkės yra Gaujos nacionalinio parko dalis, todėl miestelį supa miškai, o balti Gaujos upės krantai nusėti smėlėtų uolų. Iš aukščiausių miestelio vietų atsiveria nuostabus laukinės Latvijos gamtos vaizdas.
Mes savo kelionę pradėjome nuo TIC, kur prisirinkom krūvą žemėlapių ne tik šioms dviems dienoms, bet ir ateičiai (mintyse jau kirba mintis susiplanuoti kelionę dviračiais per Latviją ir Estiją). TIC įsikūręs prie geležinkelio stoties – pačiame miestelio centre. Čia ir vienas iš lankytinų objektų – “Laimos” laikrodis. Specialiai sukurtą Laimos laikrodį miestas kaip dovaną kartu su „Meilės miesto“ titulu gavo šokolado fabriko „Laima“ akcijos metu. Jis simbolizuoja tas pačias vertybes, kaip ir Laimos laikrodis Rygoje – visų įsimylėjėlių susitikimo vietą.
Susiplanavę savo žygį patraukėme link Siguldos pilies, pakeliui pamatydami dar ne vieną įdomesnį objektą – didžiulį varpą su daugybe mažų varpelių viduje, raktų skverą. Trys milžiniški į akmens mūrą ir arkas atremti geležiniai raktai yra trijų istorinių centrų – Siguldos, Turaidos ir Krimuldos – simbolis. Skveras įrengtas 2007 m., minint Siguldos 800 metų jubiliejų.
Sigulda stebino tvarka, švara ir visur aplink prisodintomis gėlėmis. Čia mama fotografavo vaizdus gal net daugiau negu aš 😀
Priėjom Siguldos pilį. Iš pradžių pro senovinius vartus patenkame į Naująją Siguldos pilį. Pilies vartus išdidžiai saugo daugybė mažų kareivukų 🙂 Tai skulptūrinė grupė “Riterių paradas”. Ji sukurta 2010 m. dailės plenero „Viduramžių geležies kalėjas“ metu. Skulptūrinės grupės autoriai yra šeši Latvijos metalo meno dirbinių kūrėjai.
1878 m. neogotikinio stiliaus Siguldos pilies pastatas – buvęs dvaro savininkų Kropotkinų gyvenamasis namas. Pastato paskirtis daug kartų keitėsi. Nuo 1993 m. pilyje įsikūrusi Siguldos savivaldybė.
Naujoji Siguldos pilis pastatyta 1878 -1881 metais seno mūrinio pastato vietoje dvaro savininkui Kropotkinui kaip gyvenamasis pastatas. Po Pirmojo pasaulinio karo Naujojoje pilyje pradėjo šeimininkauti Latvijos spaudos draugija. Pastatas tarnavo kaip rašytojų ir žurnalistų poilsio namai. Per 1935 ir 1937 metus jame atlikti rekonstrukcijos darbai. Rekonstrukciją atliko gerai žinomi Latvijos menininkai – Vilis Vasarini, Niklavas Strunke, Peteris Ozolinis, Karlis Suninis. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje (rūmuose) įsikūrė TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos sanatorija. Nuo 1993 metų pastate yra Siguldos miesto taryba, o nuo 2003 m. Siguldos regiono taryba.
Iš karto už naujosios pilies matosi Senoji Siguldos pilis (arba tai, kas iš jos liko). Kalavijuočių ordinas Siguldos pilį pradėjo statyti 1207 m. Iš pradžių tai buvo Castellum tipo tvirtovė, bet po kalavijuočių sutriuškinimo 1236 m. Livonijos ordinas ją perstatė. Per Šiaurės karą pilis buvo sugriauta ir vėliau nebeatstatyta. Iki mūsų dienų išliko pietvakarinis konvento pastato korpusas su gotikinių langų angomis ir pagrindinių vartų bokštu. Šalia pilies galima aplankyti įdomų paštą, kuriame viskas yra pagaminta iš perdirbto popieriaus.
Eidami toliau ir besigrožėdami puikiai sutvarkytais parkais, priėjome lazdų parką. Lazda – Siguldos simbolis. Pats parkas įrengtas 2007 m., o lazdų gamyba Siguldoje yra senas ir iš kartos į kartą perduodamas amatas, turintis daugiau kaip 200 metų istoriją. XX amžiaus pradžios nuotraukose Siguldos lankytojai matomi su lazdomis rankose prie pilies griuvėsių, Sateseles piliakalnio, Gūtmanio olos ir kitur. Net ir šiandien lankytojų mėgstamose vietose galima įsigyti Siguldai būdingas lazdas – nuo mažų suvenyrinių iki didelių, kurios tikrai gali pasitarnauti kaip geras padėjėjas ilgame kelyje.
Lazdas gamina iš lazdyno, kadagio, šaknų, gluosnio, ievos – lanksčių medžių rūšių, kuriuos galima sulenkti, kad gautųsi lazdos rankena. Pamažu lazdos įgijo įvairius išdegintus raštus, įdomų spalvinį derinį, šakų vietose įvairias velnių ir gyvūnų galvas. Kiekvieną lazdą puošia užrašas “Sigulda” ir kiekvieną jų meistras puošia kitaip.
Toliau mūsų kelias vedė link Lynų kelio. Tai vienintelis Baltijos šalyse 40 m aukštyje 1 020 m lynu važinėjantis vagonėlis persikelti per Gaujos upės slėnį. Drąsiausieji gali išmėginti šuolius su guma iš vagonėlio. Persikėlimas į kitą pusę kainuoja 7 eur. Brangu, bet tikrai verta.
Persikėlę per Gaujos upę patekome į Krimuldos istorinį centrą. Tai XIV a. statyta viduramžių pilis ir šalia jos esantis dvaras. Ilgainiui pilis buvo apleista ir sugriuvo, o dvaras išliko iki šių dienų. Dvaro savininkų kunigaikščių Lyvenų klasicizmo stiliaus gyvenamasis namas pastatytas apie 1848 m. Pastatas pastatytas pačiame Gaujos senvagės slėnio pakraštyje ir iš jo atsiveria puikus vaizdas į senvagę ir į priešingoje pusėje esančią Siguldą. Šalia viduramžių pilies dvaras paminėtas 15 amžiuje. Iki šių dienų išliko centrinis dvaro pastatas, kuris atsirado 19 amžiuje. Po Pirmojo pasaulinio karo Krimuldos dvaro centras pateko į Latvijos Raudonojo Kryžiaus nuosavybę ir dvaro savininkų gyvenamame name buvo įkurta sanatorija, dabar šioje vietoje – reabilitacijos centras „Krimulda”.
Krimuldos viduramžių pilis pastatyta apie 1255 m. Rygos arhivyskupų tarybos – domkapitulos – reikalams. Krimuldos dvaro revizijos dokumentuose 1582 m. minėta, kad gynybinė pilis yra strateginėje geroje vietoje, nes ją riboja labai siaura dauba, kurią sunku įveikti. Taip pat aprašytas ir pakeliamas tiltas, du sargų bokšteliai, pilies pastatas su rūsiu, virtuve, valgomuoju, svetaine ir kitomis patalpomis. Iki šių dienų išliko nedidelis sienos fragmentas, kuris yra tik iš dalies viduramžių statinio originalus gabalas. Didelės gotikinio stiliaus lango angos atsirado 19 amžiaus viduryje, kai tuometinis Krimuldos dvaro savininkas atliko tam laikotarpiui atitinkamą senų griuvėsių tvirtinimą. Pati pilis po 1601 m. gaisro atnaujinta nebuvo.
Iki kito populiaraus lankytino objekto – Gutmanio urvo teko leistis ilgu serpantiko taku, kuris netgi vadinamas “romantiškuoju”.
Gutmanio urvas – didžiausia Baltijos šalyse ola. Pradėjo kurtis prieš 10 000 metų po ledynmečio, vandens srovėms graužiantis smiltainio uolose. Senovės kultinė vieta. Saugomas geologinis objektas. Aukštis – 10 m, plotis – 12 m, gylis – 18,8 m. Ant urvo sienų išlikę užrašai nuo 17 amžiaus pabaigos. Šaltinis, kuris išteka iš olos, senovėje tarnavo kaip šventasis šaltinis, jo vanduo laikomas gydomuoju. Gūtmanio vardu olą pavadino baltvokiečiai, nes šalia olos gyveno vietinis žiniuonis, kuris gydė žmonės šaltinio vandeniu ir įvairiais vaistiniais augalais. Su Gūtmanio ola susijusi ir legenda apie Turaidos Rožę – Mają ir jos tragišką meilę. Įdomūs ir užrašai ant olos sienų. Gūtmanio ola yra seniausias turizmo objektas Latvijoje.
Iki Turaidos pilies dar buvo nemažas kelio galas, tad užsukome į šalia kelio įsikūrusį baikerių barą. Barmenai vyresnio amžiaus, visas interjeras baikeriškas, patys sau bajerius apie metalines varlytes skaldo 😀 Prisijuokėm prie baro, kas alaus, kas arbatos išgėrė, kas ledų suvalgė, paskaitėm ant stalų sudėliotus įvairiausius užrašus ir pajudėjom link Turaidos pilies.
Iki Turaidos pilies visą kelią ėjome į kalną. Čia buvo gana nuobodoka atkarpa, nes atskiro tako nebuvo, ėjome šalikele palei gana judrų kelią. Tad nebuvo nei labai malonu, nei saugu. Prie Turaidos pilies atsidūrėme likus pusvalandžiui iki uždarymo, o kiek pasižiūrėjome – apeiti čia reikia labai daug. Tad visi bendrai nusprendėme, kad paliksim šį objektą kitam kartui. Autobusų stotelėje sulaukėme “mikriuko”, kuris mus parvežė iki Siguldos geležinkelio stoties. Į priekį ėjome gerą pusdienį, o atgal grįžome per 15 minučių 😀