Settima – Rivergaro – Bobbio – Ottone

…

Atsikėlėm 8 val. – pramiegojom daugiau negu 11 val. Va čia tai miegas gamtoje! 🙂 Aplink paukščiai čiulba, visai netoli mašinos važiuoja. O mes pusryčiams išsivirėm koldūnų, kavos ir mėgavomės savo pusryčiais Italijoje.

Bet čia vadinasi nesidžiauk per anksti – vos spėjom susipakuoti daiktus ir vėl pradėjo lyti. Gerai, kad buvom miške po tankiais medžiais, tai bent jau daiktus susipakavom sausus. Panašu, kad lietus greitai lyti nenustos, dangus visur apsiniaukęs, tad nieko nelaukę išmynėm. Jau buvom supratę, kad tokiu oru blogiausia yra sėdėti vietoje ir tikėtis, kad oras pagerės. O judėdamas anksčiau ar vėliau surasi saulę.

Pirmas tikslas buvo Rivergaro miestelis. Kelias vedė ir dviračių taku, ir laukų keliais (bet bent jau asfaltuotais), ir normaliais mašinų keliais. Čia nemaloniausia, kai pralekia sunkiasvorės mašinos – tada dviratį sumėto, o ir geras vandens kiekis pareina tiesiai į tave.

Nuo Rivergaro kelias beveik visą laiką vedė šalia Trebbia upės – tai nutoldamas, tai priartėdamas prie jos. Gal kokius 10-15 kartų kirtome ją tiltais.

Kelias visą laiką vedė pro nedidelius miestelius, įsikūrusius kalnų šlaituose. Lietus tai nustodavo, tai vėl prasidėdavo. Vienu metu tokia liūtis užėjo, kad nusprendėm sukti į artimiausią kavinę ir šiek tiek sušilti bei išdžiūti.

Pakeliui pamatėm nedidelę užeigą/kavinę/piceriją “CafeRacer Cernusca” šalia kelio link Perino miestelio. Nieko nelaukę iš karto čia pasukom. Buvom šlapi, sušalę ir kolkas nesimatė prasmės per tokią stiprią liūtį minti.

Užeigos savininkai – Nicoleta ir David – mus su džiaugsmus priėmė, pakvietė užeiti, susinešti šlapius daiktus ir išdžiūti. Pasirodo, pati Nicoleta mėgsta keliauti, o jos paskutinė kelionė buvo po Ispaniją. Kaip tik tuo metu į kavinę atėję jų draugai – vyresnio amžiaus pora – irgi papasakojo, kad prieš dvi savaites dviračiais keliavo po Siciliją. Sakė, kad labai patiko.

O kadangi buvo jau pietų metas, Nicoleta mums plačiai papsasakojo apie visus tradicinius ir jų turimus patiekalus. Paragavom tų vietų tradicinio patiekalo polanka (tai kukurūzų košė, patiekiama arva viena, arba su grybais, sūriu), išbandėm trumų aliejų (trumai yra randami vietinėse apylinkėse), o galiausiai užkąsti pasirinkom tortelini makaronų su sūriu ir jautienos kepsnį su bulvytėmis. Abu patiekalai buvo labai skanūs.

Papietavę, pašnekėję apsikeitėm kontaktais, padarėm keletą nuotraukų ir atsisveikinom. Prieš tai dar internete pažiūrėjom, kad lis dar geras 3 dienas, o po to jau bus saulė.

Pajudėjom toliau vis dar lynojant. Bobbio miestelį pasiekėm gana greitai, vis grožėdamiesi aplink esančiais vaizdais. Pakeliui dar užtikom nemažą vynuogyną, kur paieškoję suradom dar gerų vynuogių. Jų saldumą ir skonį sunku apsakyti – tokių niekada nerasi Lietuvoje.

Toliau mūsų kelias vedė pro Marsaglia miestelį. Jis nustebino mus ten esančia pilimi ir pėsčiųjų taku per upę. Senovę primenantys statiniai, akmeninės sienos, tuščios gatvės – atrodė kas sugrįžom kelis šimtmečius atgal.

Už Marsaglia kelias iš karto vedė į statų kalną. Jo statumas 7-12% (tikslaus skaičiaus ant ženklų jie nerašo, duomenys yra iš Italijos žemėlapio). Kalnas tęsėsi gerus 4 kilometrus – tai kilo stačiai, tai šiek tiek lygiau.

Užtat toliau sunkiai mindami visą laiką į kalną pagaliau išlindom virš kalnus gaubiančių debesų ir pirmą kartą per šią kelionę pamatėm saulę! Vaizdai atimantys žadą – žydras dangus, nedideli slėniuose esantys namukai, iš visų pusių mus supantys kalnai.

Neilgai pasimėgavom nušvitusia saule, ir užplaukus debesims toliau kilom į kalnus. Įkalnės stačios, dažnai stodavom ilsėtis, keliose vietose teko ir vestis dviratį. O dar kai ant galvos nuolat lynoja, malonumas tikrai menkas. Užtat pagaliau sulaukėm neblogo atlygio – nemažo nusileidimo, kurio metu pasiekėm 41 km/h greitį. Sąlyginai nedidelis, nes kelias visą laiką vingiavo, buvo šlapias – tokiu keliu greičiau važiuoti būtų buvę tiesiog pavojinga. Po šio smagaus nusileidimo pravažiavom keletą mažų gyvenviečių – parduotuvių ten nebuvo. Jau darėsi neramu, nes buvo jau 17.30 val., o geriamo vandens jau nebeturėjom. Pagaliau kelyje privažiavom Ottone miestelį – pagal žemėlapį turėjo būti vienas didesnių mūsų kelyje. Nors kaip patys įsitikinom, patį miestelį sudaro vos kelios gatvės. Užtat jame yra baras ir parduotuvė. Tačiau nebedirbo nei parduotuvė, nei baras. Bet mūsų kelyje pasimaišęs vienas vyrukas mums itališkai paaiškino, kur galim gauti vandens. Iš esmės tai buvo tekančio vandens čiaupas miestelio centre. Prisipylėm tuščius butelius vandens ir skubiai išmynėm ieškot nakynės vieetos. Tuo metu jau buvo 18.15 val., o kaip žinia, 19 val. čia jau būna visiškai tamsu. Už Ottone miestelio pavažiavę keletą kilometrų pamatėm šalutinį kelią, kuris vedą nuo pagrindinio link upės. Pasukom ten jau pradėjus lyti. Toje vietoje kaip tik buvo tiltas per upę, tad mes nusprendėm įsikurti po tiltu, kad bent jau kažkokią apsaugą nuo lietaus turėtume.

Pradėję pakuotis daiktus pagalvojom, kad 1,5 l vandens vakarui ir rytui mums nepakaks. Tad išpylėm vandenį į puodą ir Mindaugas išmynė atgal į miestelį dar kartą pripildyti turimus 3×0,5 l buteliukus vandens. Tuo metu jau gana stipriai lijo. Likusi viena po tiltu pastačiau palapinę, ir sumečiau daiktus į vidų. Nejauku buvo vienai likti prietemoje po tiltu prie upės, bet gerai kad Mindaugas neužtruko. Praėjo ilgos 15 min ir jis jau buvo sugrįžęs. Tuo metu jau prasidėjo stipri liūtis, žaibavo ir griaudėjo. Žaibai buvo tokie ryškūs, kad viską aplinkui apšviesdavo. Bandėm skaičiuoti, kad artimiausias žaibas buvo už 2 km nuo mūsų. Bet mes tuo metu gana jaukiai ir sausai įsikūrėm, buvo smagu, kad ant galvos nelyja.

Vakarienei koldūnai, arbata, trumpas dienoraščio rašymas, ir saldus miegas. Ryt reikia pasiekti Genują. Iki jos – ~58 km.