Tenerifėje jau kelintą kartą siaučiant calimai (smėlio audrai iš Sacharos dykumos), gryno ir gaivaus oro išvykom ieškoti į kalnus. Pasiėmiau Daną, sėdom abu į mašiną ir patraukėm link Teidės nacionalinio parko. Kadangi išvykti nusprendėm gana staigiai, tai ir nusimačius jokios vietos nebuvau. Bet prisimenant ankstesnes keliones po Tenerifę, buvau tikra, kad pakeliui tikrai kažką rasim.

Ir aš tikrai neklydau. Pakilus į 1400 m aukštį įvažiavom į Teidės nacionalinį parką, o čia jau prasidėjo ir apžvalgos aikštelės, ir hiking’o trasos. Sustojome prie nuorodos į “Sendero del Chinyero”, nes atmintyje lyg ir buvo kažkas likę, kad šitą taką reiktų praeit. Galvojau pasižiūrėsiu navigacijoje, koks čia takas, kiek km. Aha, norėčiau. Čia traukia vos 3G ryšys, internetinių puslapių absoliučiai neužkrauna. Ai, per daug neėmiau į galvą, įsidėjau Daną į nešioklę ir patraukėm link pušyno. Vis tiek dar buvo ne pietų metas, tai galvojau su Danu tiesiog pažaisim miške.

O Danas čia jautėsi labai gerai. Pirmiausia privalėjo paliesti absoliučiai visus ženklus, kurie tik pasitaikė kelyje. Jei nepasiekdavo, tai prašydavo, kad aš pakelčiau ir vis tiek turėjo paliesti. O kur dar daugybė didžiulių kankorėžių, pagalių ar tiesiog akmenų. Jam čia buvo paprasčiausiai didelė žaidimų aikštelė po atviru dangumi.

Panašu, kad mano mažasis keliauninkas greitai išlakstė visas savo jėgas, nes neužilgo pasiprašė ant rankų. Įsidėjau jį į nešioklę, ir po 5 min jis jau saldžiai miegojo 😀 O man tuo tarpu nebeliko nieko kito, kaip tik keliauti taku toliau. Takas labai gražus, fotogeniškas, pušys aukštos, dangus pagaliau žydras, oras gaivus. Tiesiog atgaiva po pakrantėje siautėjančios calimos ir visų dulkių. Neužilgo išlindus iš miško pasimatė iš šio tako pavadinimo “kaltininkas” – Montana Chinyero.

O pasisukus į priešingą pusę už kalnų pasirodė ir didingoji Teidė.

Ši hiking’o trasa sužymėta tobulai – nereikia jokio žemėlapio, viskas aišku ir paprasta. Maždaug iki pusės takas labai geras – kieta danga, šiek tiek pakilimų, šiek tiek nusileidimų, bet nieko per daug sudėtingo. Netgi galvojau, kad čia bus tas takas, kur žygio batai tikrai nereikalingi (kurių, beje, aš nebuvau čia pasiėmus). Bet antroje tako pusėje šių savo minčių labai pasigailėjau.

Ir štai šitas stendas buvo riba, nuo kurios kelias man asmeniškai tik pasunkėjo. Bet čia žinoma, aš pati kalta. Skubėdama išlėkiau iš namų nepasiėmusi žygio batų, o su conversais čia eiti buvo tikrai ne kažkas :/ Kai takas virto tiesiog supiltais akmenimis, padais jaučiau kiekvieną nelygumą. Nebūtų miegančio vaiko šalia, tai būtų kas antras žingsnis palydėtas “ouch” 😀

Kaip aš džiaugiausi, pagaliau išėjusi iš šito akmenyno ir vėl įlindusi į mišką. Beje, čia prasilenkėm su nemaža grupele kalnų dviratininkų. Mačiau, kad jie atvažiavo iki šito akmenų lauko, pasifotkino (turbūt su Teide horizonte) ir tuomet pasuko atgal. O mano mažasis keliauninkas ties šia vieta irgi prabudo.

Likęs takas (apie 1,5 km) laiko atžvilgiu tęsėsi ilgokai. Nes juk vėl reikėjo pačiupinėti kiekvieną kankorėžį, pakelti pagalį, ar apžiūrėti ženklus.

Su įvariais nuklydimais į šoną, man susidarė beveik 8 km žygio. Takas įvairus ir gražus nuo pradžių iki pabaigos. Kiekvienas etapas kažkuo unikalus ir neleidžiantis judėti greitai, norisi nuolat dairytis aplink. Vienoje pusėje matai Chinyero kalną, kitoje – Teidę. Iš pradžių eini pušų giraite, vėliau atviru lavos lauku. O dar kai vos įžengus į pušyną pamatai pralekiant stirnų būrelį, tai supranti, kad atrodūrei tikrai gamtos apsuptyje.