Šiandienos žygio tikslas buvo išbandyti nešioklę nešant Daną ant nugaros. Dėl to rinkomės ne per daug sudėtingą maršrutą, o laiką tam pasirinkom prieš pietus – kad būtų didesnė tikimybė, kad Danas bent kažkiek pamiegos. Sendero Acequia del Gualdamina pasirodė labai tinkamas variantas. Ne per daug nutolęs nuo Esteponos (22 km), ir apie 5 km ilgio.
Prieš važiuojant pasidomėjau, kad mašiną pasistatyti reikės prieš tako pradžią esančiame parkinge. Pagal google maps’ą jis pasirodė gana didelis. Bet ko mes nenumatėm – kad sekmadieniais būtent tame parkinge vyksta sendaikčių turgus. Vualia! Na ir pataikėm! Tai aišku, mašinų visur pilna, žmonių daugybė, aplink triukšmas ir muzika. Tai pasistengėm kuo greičiau keliauti į tako pradžią 🙂
Takas prasideda gražiu tiltuku kalnų fone. Čia ir buvo ta vieta, kai pabandėm Daną įsidėti į nešioklę ant nugaros. Iš pradžių kiek keistai jautėmės abu, bet po truputį įsipatoginom 🙂
Ir iš karto už tiltuko prasidėjo gana status pakilimas, kur labiausiai apsidžiaugiau, kad nereikia vaiko nešti rankose 🙂 O čia – užsidedi kaip 10 kg kuprinę ant pečių ir varai į priekį.
Smagu, kad pakilimas nebuvo ilgas, o juo užkopus patenki tarsi į džiungles. Kelias veda siauru, nors ir gerai išgrįstu takeliu, kurio vienoje pusėje teka upeliukas, kitoje viskas apaugę įvairiausiais augalais. Viskas aplinkui žalia ir gaivu. Pakeliui dar teko prasilenkti su pravažiuojančiais kalnų dviratininkais, kuriems šitas takas irgi turėtų būti smagus nuotykis. O keliose vietose buvo galima rasti ir labai jaukių kampelių, kur galima ramiai pasėdėti ar visai romantiškai praleisti laiką. Nes vaizdas čia kaip iš kokio fantastinio filmo, kur tave supa išsikeroję medžiai, aplink skamba įvairiausių paukščių balsai, o iš už apaugusių krūmų nežinia kokie gyviai gali išlįsti 😀
Smagu, kad pats takas įrengtas labai gerai. Visur arba kieta danga, arba metalinis takas. Tad jokios specialios avalynės čia tikrai nereikia. Pakanka pačių elementariausių kedų ar sportbačių.
Ir štai praėjus gal vos pusę tako mūsų mažasis bendrakeleivis nešioklėje užsnūdo. Iš pradžių dar buvo kumštyje sugniaužęs pakeliui rastą akmenuką, bet vėliau saugumo sumetimais jį paėmėm 😀
O išlindus iš augalų apsupties į atviresnę erdvę baigėsi ir visas tako grožis. Nuo čia jau beveik visas kelias leidosi tik žemyn. Iš pradžių teko kurį laiką praeiti šalia automobilių kelio, bet praėjus tiltą, mums reikalingas takas nusuko į šoną, ir mes vėl atsidūrėme kiek toliau nuo viso triukšmo. Ėjome palei kažkada buvusią upę, kurios jau net lašelio čia nelikę. Nors netgi google žemėlapis čia įvardija kaip upę.
Kadangi tai žiedinis maršrutas, savo pasivaikščiojimą baigėme vėl prie triukšmingo turgaus. Manau darbo dieną čia būtų geras kontrastas nuo to, ką matėme mes. Būtų tikrai gerokai tyliau, ramiau, ir gal net išgirstume daugiau gamtos garsų. Tad jei tik yra galimybė, rekomenduoju čia atvykti ne laisvadieniais 🙂
