Maršrutas: Pont de l’Artuby – Aiguines – Moustiers Ste Marie
Atstumas: 40,47 km
Vid. greitis: 12,19 km/h
Max. greitis: 47,50 km/h

Išlaidos: 36,10 € – maistas, 32,10 € – pietūs restorane, 13 € – dujos, 6 € – tepalas dviračiui.

Šiandien diena susidėliojo maždaug taip: 3 km įkalnė, 3 km nuokalnė, 3 km vingiuotai, 6 km labai stati įkalnė, 5 km nusileidimas, ~10 km daugiau mažiau nuokalnė, 3 km įkalnė. Va su tokiu planu šiandien pradėjom dieną.

Prabudome jau tradiciškai visiškame rūke – nesimatė nei nuostabaus tarpeklio, nei kalnų. Ryte termometras rodė vos 6 laipsnius. Šalta. Bet labiau ne dėl šalčio, bet dėl drėgmės. Ji čia tiesiog tvyro ore. Palapinė eilinį kartą visa šlapia, dviračiai irgi visi aprasoję. 8.30 val. šiaip ne taip prisivertėm lipti lauk iš palapinės. Pasidarėme kuklius pusryčius – karšto buljono, kurį suvalgėm su likusia dešra ir sūriu. Taupom dujas, nes nežinom kada vėl jų gausim įsigyt. Kol pusryčiavome ir bandėm išsijudinti, po truputį pakilo ir saulė. Pradėjo ryškėti tarpeklis, kalnų viršūnės išlindo iš rūko debesų. Vaizdas įspūdingas, padarėm tikrai fantastiškų foto! 🙂

Pakuotis teko dar drėgną palapinę, batus ir kitus daiktus ir pajudėjom. Nuo pat ryto mūsų laukė 3 km įkalnė. Ryte minti į kalną sunku. Raumenys dar neįšilę, sunkiai juda, tad ir mynimas reikalauja kur kas daugiau pastangų. Įkalnė buvo stati, tad judėjom vos po kelis šimtus metrų į priekį. Kelias visiškai tuščias, vos kelios mašinos ir keli motociklai pravažiavo per pusdienį. Kilti į kalną buvo sunku dar ir dėl to, kad turėjome vos 1 litrą vandens. Tad net kai padusęs sustoji, negali net vandens kiek nori atsigerti. Bet užtat galėjome kiek norėjom grožėtis Verdono tarpeklio vaizdais. Įspūdinga, kai medžiai jau rudeniškai pasipuošę įvairiausiom spalvom. Tai prideda papildomo žavesio. Pasirodo, pakanka pakilti vos 1000 m į kalnus ir jau nebematai po vasaros išdžiūvusių plotų ar medžių, o mėgaujiesi ryškiomis ir sodriomis spalvomis.

Po pirmojo pakilimo laukė staigi nuokalnė. Tokia stati, kad teko nuolat laikyti užspaudus stabdžius, ir pakankamai pavojinga, nes su daug staigių posūkių. Tad ir max greičio čia išvystyti nepavyko. Taip besileidžiant ir pro ausis švilpiant šaltam vėjui, pakelėje pamatėm kažkokią fermą/ūkį. Prie kelio vaikščiojo daugybė vištų, toliau girdėjosi ir kiti gyvūnai. Nuo kelio matėsi tik tvartas, bet buvo akivaizdu, kad kažkas čia turi gyventi ir visus juos prižiūrėti. Iš karto pagalvojom, kad jie čia gali turėti geriamo vandens. Mindaugas pasiėmė visus tuščius butelius ir išėjo laimės ieškot 🙂 Grįžo išsišiepęs iki ausų ir su vandeniu! Pasirodo, kiek toliau nuo pagrindinių vartų buvo didelis kiemas, kuriame laisvai vaikščiojo vištos ir lakstė triušiai. Kiemo gale stovėjo mobilus namelis, iš jo sklido tyli muzika. Kieme ant hamako sėdėjo maždaug 30-35 metų hipiškai atrodantis vyras ir kažką krapštėsi. Šalia moteris (irgi panašaus amžiaus) gamino maistą ant šašlykinės. Kiemas buvo pilnas įvairiausių kėdžių, kelmų, paruošta laužavietė, virš galvos prikabinėta lempučių. Puiki vieta hipiškam vakarėliui. Paklausus dėl vandens jie iš karto atsakė “no problem” ir pripylė pilnus butelius vandens. Pagaliau galėjom lengviau atsikvėpti, nes bent jau vandens galėjom atsigerti iki soties. O tai buvo super, nes laukė labai stati 6 km įkalnė. Vietomis ji buvo tokio statumo, kad sustojus pailsėti būdavo sunku vėl išjudinti dviratį iš vietos. Vietomis jau netgi stūmiausi dviratį į kalną, nes buvo neįmanoma paminti. Bet užtat Mindaugas visą laikė mynė iš paskutiniųjų ir vis priekyje manęs palaukdavo.

Važiavome įspūdingu Verdono tarpeklio pakraščiu, visą laiką matėme kitą tarpeklio pusę su ten vingiuojančia kita šio žiedinio maršruto dalimi. Saulė visą pusdienį švietė iš mūsų pusės, tad kita pusė skendėjo saulėje, kai tuo tarpu pas mus saulė išlįsdavo tik retkarčiais. Tai netgi įtakojo vėsesnį orą, ypač kai ilgiau važiuodavome pavėsyje. Šioje įkalnėje užtrukome tikrai ilgai, bet pagaliau kelias jau pradėjo leistis ir mes didžiuliu greičiu pasileidome link  miestelio. Vertėtų paminėti, kad kalnų keliai čia labai geri – asfaltuoti, duobių visai nėra, tik retkarčiais koks lopas uždėtas. Dėl to ir leistis galima drąsiai nebijant, kad ant ko nors užšoksi.

Į Aiguines miestelį taip ir įlėkėm tiesiai nuo kalno. Miestelis sužavėjo jau nuo viršaus – atsivėrė fantastiška panorama į Croix ežerą ir mieste stovinčią pilį. Pats miestelis nedidelis, siauromis gatvėmis ir labai senais pastatais. Dauguma, beje, su uždarytomis langinėmis. Panašu, kad daug kas dirba tik sezono metu. Miestelio infocentre sužinojome, kad parduotuvės čia nėra :(, o artimiausia parduotuvė yra už 7 km (mums visai netinkama kryptimi), arba už 13 km Moustiers Ste Marie mieste. Šitas bent jau buvo mūsų tolimesniame kelyje. Neturėdami kitos galimybės, užsukom pavalgyti į vienintelį Aiguines dirbusį restoranėlį. Ir tai vos spėjome, nes už 5 min virtuvė jau užsidarė (irgi siesta, ar kažkas panašaus). Tad be galo džiaugėmės gavę dideles jautienos guliašo porcijas su bulvytėmis. Suvalgėm viską iki paskutinio kąsnelio. Išėjome sotūs ir laimingi, pasiruošę minti likusius 13 km iki marketo.

Kelias buvo lengvas – apie 10 km vien tik leidomės, o po to likusius 3 km kilome įkalne. Pakeliui pravažiavome tiltą su įspūdingu vaizdu į Verdono tarpeklį. Čia Verdono upė išsilieja į didžiulį Croix ežerą. Aplink ežerą pilna paplūdimių, kempingų aikštelių – vasarą čia turbūt net tiršta nuo turistų. O ir dabar nemažai žmonių ežere irstėsi valtelėmis, danguje skraidė parasparniai. Bet įspūdingiausia čia iš Verdono tarpeklio ištekanti upė – čia ji išplatėja, o jos vanduo yra ryškiai žydras. Tokios net nerealios spalvos. Be galo įspūdinga vieta.

Moustiers Ste Marie miestelis pasirodė labai žavus – kalnuotas, su jaukiom mažom parduotuvytėm, restoranėliais, gatveles čia jungia akmeniniai laiptai. Aplink daugybė atributikos, susijusios su Provansu. Iš karto matosi, kad įvažiavome į Provanso regioną. Ir štai pagaliau radome marketą – gavome taip išsvajoto šokolado ir normalaus maisto. Nebegąsdino net didžiulės kainos (čia jos net du kartus didesnės nei Lietuvoje), bet džiaugėmės visko gavę. Čia pat prie parduotuvės sukirtom didžiulį 200 g šokoladą su neskaldytais riešutais. Atrodė, kad net akyse prašviesėjo. Čia dar susipažinom su anglų keliautojų pensininkų pora, kurie išėję į pensiją sėdo ant dviračių ir keliauja po pasaulį. Buvo Amerikoje, Meksikoje, dabar keliauja per Prancūziją. Bet net ir jie skundėsi, kad kritus svaro kursu jiems Prancūzijoje yra labai brangu.

Už miestelio jau pradėjome ieškotis nakvynei vietos. O apsistojome radę lygią pievutę šalia kelio ir su vaizdu į kalnus. Skani vakarienė (troškinys) su vynu, dar vienas šokolado gabalas ir miegot 🙂