Visą šią dieną galima pavadinti “Kaip mes ieškojome dviračių takų Latvijos pajūryje“… Bet apie viską nuo pradžių.
Išsimiegojom nerealiai puikiai! Kelis kartus pažadino lietus, kai lašai užkrito ant veido (pasirodo, galinio įėjimo buvau neužtraukus iki galo). Bet tai tikrai netrukdė gerai pailsėti. Atsikėlėm apie 9 val., išsivirėm kavos, užkandom javinukų ir per daug ilgai netempę laiko pradėjom pakuotis. Džiaugiausi, kad jokia gamtos apsauga čia mūsų neužtiko. Kad ir nieko blogo mes nedarom (ir gamtos neniokojam, ir šiukšles išsivežam), bet kažkaip nesmagiai jaučiuosi, kai darau kažką tokio, kas oficialiai draudžiama. Ech, galėjau neišgirsti apie šitą naują įstatymą, tai bent ramiai nakvočiau palapinėje 🙂
Vos susipakavaus daiktus, užėjo trumpas lietutis. Bet mūsų neišgąsdino, nes mes jau dviračių taku miško keliais riedėjom pirmyn link Palangos. Pakeliui pravažiavom Nemirsetos kraštovaizdžio draustinį, pasigrožėjom plytinčiomis erdvėmis su nuostabiu vaizdu į Baltijos jūrą.
Pralenkėm keletą lėtesnių dviračiais keliaujančių žmonių, prasukom pušynų takais ir gana greitai pasiekėm Palangą. Nuostabūs dviračių takai, atskirtos pėsčiųjų zonos, bortelių pažemėjimai, žodžiu viskas padaryta tam, kad tu sėstum ant dviračio ir mintum pirmyn. Prasukę įžymiąja Meilės alėja pasiekėm ir Palangos tiltą – kaip gi apsieisim be nuotraukų ant jo 🙂 Nors vaizdai aplinkui nieko gero nežadėjo – dangus tiesiog akyse niaukėsi ir tamsėjo. Tik spėjom padaryti keletą nuotraukų ir pasipylė lietus kaip iš kibiro. Greitai visi susigrūdom po didžiausiu vienos užkandinės skėčiu – tilpom ir mes su dviračiais, ir tėvai su vaikų vežimėliais, ir jaunimo porelės. Greitai ir šitas lietus praėjo, o mes numynėm Basanavičiaus gatve ieškoti maksimos ir mūsų pusryčių 🙂
Kad negaištume laiko gaminantis maistą ir plaunant indus, pasiėmėm iš maximos troškinio, kibinų ir šviežių bandelių, o iš šalia esančios kavinukės – ir šviežios skanios kavos. Beje, gavom fainą puodelį su dviratininko fragmentu – sutapimas ar specialus parinkimas? Tegu tai lieka paslaptis 🙂
Palangoje esu buvusi gana seniai, gal prieš keletą metų. Tad turėčiau pasakyti, kad ji mane maloniai nustebino. Aplinka sutvarkyta, takai, suoliukai, gėlės visur aplink. Matosi, kad į turistų ir poilsiautojų pritraukimą čia investuojama nemažai. Bet aišku, graži aplinka tikrai nekeičia čia besilankančių žmonių stiliaus – ko tik neprisižiūrėjom: ir guminių šlepečių, ir rožinių treningų prie aukštakulnių, ir trumpų blizgančių suknelių (p.s. vis dar rytas buvo), ir viešai geriamo alaus iš butelių. Žodžiu, publika tokia, kokią ir įsivaizdavau.
Bandant grįžti link dviračių tako pajūryje, vėl užklupo lietus. Šį kartą prisiglaudėm prie kioskelio sienos po nedideliu stogeliu. Kiek geriau sugalvojo keletas vaikinukų, kurie tiesiog pasinaudojo priekių išvežiotojo autobusiuku – jis kaip tik tuo metu buvo atidaręs bagažinę, ir ji puikiausiai atstojo stogą nuo lietaus. Genialu!
Nuo Palangos pasukom aiškiai pažymėtu dviračių taku link Šventosios. Pakeliui vėl kelis kartus užklupo liūtis. Vienu metu teko gerą valandėlę pasėdėti lauko baro pavėsinėje, nes lietus toks, kad užtektų 5 min pabūti po juo, kad kiaurai permirktum. Nenorėjom papildomų rūpesčių bandant išsidživinti tuos kelis turimus rūbus, tad nusipirkom alaus ir patogiai įsitaisę prie staliuko, nusiteikėm pralaukti liūtį. Kartu su mumis buvo ir daugiau tokių besislepiančių personų – šeima su vaiku, vienas vyras su dviračiu, vėliau dar prisijungė porelė su dviračiais. Jie buvo apsistoję Šventojoje, bet kiekvieną dieną (rytą) važiuoja į Klaipėdą kavos. Super! Turėtų būti smagu 🙂
Nustojus lyti, toliau judėjom 10 Eurovelo dviračių keliu link Šventosios. Pakeliui dar užsukom į pajūrį nusiplauti apsitaškytų purvu kojų. Bet tai pasirodė beprasmiškas darbas – vos grįžus į šlapią kelią, visos kojos ir vėl buvo murzinos. Bet užtat pasigrožėjom pajūriu ir įlindom į LABAI šaltą Baltijos jūrą.
Šventąją pasiekėm važiuodami šlapiu keliu, ant galvos vis lašnojant nesibaigiančiam lietučiui.
O štai Šventoji pasitiko tokia pati, kaip ir prieš 10 ar 20 metų… Seni pastatai, mediniai nameliai, juokingos iškabos (pvz. “Saulėtoji Maljorka” ant kelių namelių). Sunku patikėti, kaip šitaip gali nesikeisti aplinka tiek daug metų. Atrodo, bent jau panaikintų tuos juokingus vieno kambariuko dydžio namukus ir normalias poilsiavietes padarytų. Nes kolkas vaizdas ne tiek juokingas, kiek apgailėtinas. Greitai pravažiavom per Šventąją, pervažiavom kabantį beždžionių tiltą ir įsukom į asfaltuotą kelią pasienio zonos link.
Dar Lietuvos teritorijoje pasirodęs ženklas link Liepojos iš karto pakiliai nuteikė – mes vykstame ten! Trumpa fotosesija pasienio ruože, Lietuvos vėliavėlės tvirtinimas prie dviračio ir pirmyn ieškoti nuotykių pas kaimynus latviukus!
Nuo pasienio netrukus kelias suko į kairę, Nidos kaimelio link (pasirodo, ir latviai turi savo Nidą). Žvyruotas kelias, su daugybe duobių, tenka zigzagais varinėti po visą kelio plotį bandant nors kiek ramiau važiuoti. Kaimas nedidelis, vos keletas sodybų pakeliui, tad netrukus jau ir jūrą privažiuojam. Jausmas, kad tu atsidūrei visiškoje negyvenamoje saloje. Kiek akys užmatė – visiškai tuščias paplūdimys! Ir įsivaizduojat, tai vos už 10-15 km nuo Šventosios.
Trumpai pasimėgavę tyla ir ramybe, bandėm ieškoti kelio tolyn. Aišku, apie asfaltuotą kelią čia jau nė kalbos negali būti. Takas vedė per pajūryje augančią pievą, vietomis labai smėlėtas, ratai šiek tiek klimsta. Bet oras geras, vaizdai puikūs, aplink įvairiausių paukščių balsai girdisi – smagu atsidurti šiek tiek toliau nuo mums įprastos civilizacijos. Kiek toliau takas pasuyko link pušyno, kurio gaivus kvapas mus lydėjo gerą kilometrą. Mėgavomės kvapais, garsais ir gana kietu miško taku. Neilgai tęsėsi šis malonumas, nes vos tik miškas baigėsi, mes su dviračiais tiesiog užklimpome pajūrio smėlyje.
Na ką, tvirčiau įsikibom į dviračius ir stūmėmės juos pajūrio takais. Po tokių “kelių” labai džiaugėmės prieš Papės kaimą pajutę nors ir duobėto, bet kieto žvyrkelio dangą. Papės kaimas nedidelis, pakeliui pravažiavom keletą sodybų, kai kuriuos kaip supratau nuomojamos, kai kur įkurti kempingai, kai kurios parduodamos. Gerai pralinksmino “Hilton” viešbutis pakeliui – superinė idėja pralinksminti pro šalį važiuojančius 🙂 Papėje jau pradėjo rinktis festivalininkai į festivalį “Satta”: važiavo automobiliais, keliavo pėsčiomis, statėsi palapines, traukė link jūros, dalinosi įspūdžiais ir pan. Mes irgi su visa minia judėjom link pajūrio. Tiesa, privažiavom tik iki Papės švyturio, kuriam beje jau daugiau negu 100 metų. Toliau mūsų kelias vedė šiek tiek toliau nuo pajūrio juostos.
Kažkur už Papės pasukom link jūros ir nusprendėm pagaliau sustoti pietums. Graži aplinka, šviečianti saulė, gaivus pajūrio vėjas – ko daugiau norėti savaitgaliui? 🙂
Patinginiavom, lengvai užkandom, ir vėl pajudėjom į kelią. Kad mes bent būtume žinoję, kokie keliai mūsų laukia. Nuolatiniai klimpimai smėlyje, įkalnės, nuokalnės miško keliais, “linksmieji kalniukai” ir t.t. Šituos kelius įveikti tikrai būtų kur kas paprasčiau pėstute arba kalnų dviračiu, ir tikrai pageidautina be krepšių 🙂 Nes jie labai smagiai kratėsi per visas šitas kliūtis. Kas įdomiausia, kad tokie keliai yra pažymėti kaip normalūs dviračių takai. Maždaug sėdi ir važiuoji 🙂 Ech, mėgsta latviai juodą humorą. Laikas ėjo, mes kratėmės tokiais keliukais, o žemėlapyje atstumas iki Liepojos beveik nemažėja. Stabtelėjom pakeliui rastoj aikštelėj ir pamąstėm, kad miško jau prisižiūrėjom ir reikia ieškoti kelio link pagrindinio asfaltuoto A11 kelio iki Liepojos.
Čia reiktų paminėti, kad google maps visai nerado to miško takelio, kuriuo mes važiavom. Tad čia vėl mus gelbėja jau Beneliukso šalyse išbandyta “CoPilot” navigacija. Ji rado mums kelią iki A11. Tiesa, kelias netrumpas (~9 km) ir ganėtinai sudėtingas. Pradžioje dar mynėme miško keliu, bet vėliau kelias vedė per pelkes. Dviračiai klimpo jau ne smėlyje, o purve, padangos slidinėjo, kelis kartus vos nesiverčiau ant šono. Galima įsivaizduoti, kokie gražūs ir švarūs buvome tiek mes, tiek mūsų dviračiai. Važiuojant toliau dar ir pakelės dilgėlės pradėjo kristi ant kelio, tai iš vis smagumėlis. Bet nei ką keikt gali, nei kaltint – patys sumąstėm, kad norim važiuoti čia, o ne kitur. Tad ir mynėm vietomis lėtai, vietomis šiek tiek greičiau tikslo link. O jis taaaaip lėtai artėjo…
Negana to, dar ir temo po truputį. Giliau įlindus į mišką iš vis malonumas menkas – visur šlapia, uodai ir musės būriais puola… Et, ir kur mes papuolėm?…
Šiek tiek vilties rasti normalesnę vietą nakvynei atsirado išlindus iš miško ir tęsiant kelionę palei aukštą žolę. Bandėm minti kiek įmanoma greičiau. Bet čia mūsų laukė staigmena – kelio gale didžiuliai grandine užrakinti vartai… Jų aukštis – maždaug žmogaus ūgio, aplink juos tvora… O kelias tik vienintelis – tiesiai per vartus ir tolyn. Man pirma mintis – keliamės dviračius per viršų ir bandom ieškot išvažiavimo kitame gale. Bet tada pamatėm užrašą ant tvoros, kuriame šalia latviško ir rusiško užrašo buvo ir angliškai parašyta, kad teritorija saugoma ir prašymas praėjus vėl uždaryti vartus. Apžiūrėjom vartus atidžiau – spyna neužrakinta! Atvyniojom grandinę, prasivedėm dviračius ir vėl užkabinom spyną taip, kaip buvo.
Prieš mus – plati pieva su vietomis augančiais maždaug žmogaus ūgio krūmokšniais. Kelio kaip ir nesimato… Tik labai gerai įsižiūrėjus galima pamatyti kažkada pravažiavusios mašinos vėžias. Bandėm ir mes savo kelią surasti (beje, neįtikėtina, bet per šitą aptvertą vietą navigacija ir rodė kelią link A11). Mindaugas mynė priekyje, aš iš paskos. Ir štai visai netikėtai prieš mus pasirodė gal 20-30 laukinių arklių banda! Vieni gulėjo, kiti vaikščiojo būtent toje vietoje, kur ėjo mūsų kelias. Mindaugas kažkaip ramiai pro šoną pravažiavo, o vos man priartėjus prie arklių, jie pajudėjo ir užstojo man kelią. Aš jau vos ne panikoj, ką daryt?… Vis tik arkliai laukiniai, gerokai už mane didesni, nors visada maniau, kad jie draugiški žmogui, bet pamačius jų tiek vienoj vietoj (o dar su jaunikliais), pasidarė neramu. Ramiai, lėtai, stebint arčiausiai esančių arklių reakcijas pravažiavau pro juos. Bet jau buvau sumąsčiusi, kaip greitai tektų minti, jei kažkuris iš jų palaikytų mane priešu 🙂 Pravažiavus juos nuskuodžiau kiek įmanoma greičiau nuo jų 🙂 Lauko gale radome kitus vartus su tokiu pačiu prašymu juos uždaryti, kai praeisime. Tą ir padarėme. Toliau jau riedėjome normalesniu žvyrkeliu.
Pirmoje pamatytoje sodyboje paprašėme, kad įpiltų vandens. Ir likus iki asfaltuoto A11 kelio ~1km radom visai neblogą vietą nakvynei. Šalia atokaus retai pravažiuojamo kelio, buvo medžiais nuo kelio atitverta nušienauta pieva. Panašu, kad kažkas ją prižiūrėjo. Įsikūrėm šios pievos kamputyje ir jau temstant gaminomės skanią vakarienę. Jau vakarieniaujant pamatėm keliu iki mūsų einančią senyvo amžiaus moteriškę su šuniu, kuris nuolat ant mūsų lojo. Pasirodo, visai šalia mūsų įsirengtos stovyklavietės yra jos pašto dėžutė. O tuo pačiu ji dar ir iki mūsų atėjo. Galvojom, kad jei norės išvaryti, tai apsimesim užsieniečiais, kalbančiais tik angliškai ir gal numos į mus ranka. Bet ji tiesiog pasidomėjo mūsų, ar mes nebijom lietaus ir gal norim viduje pernakvoti? Mandagiai padėkojom, bet likom pas save palapinėje 🙂