Maršrutas: Pignan – Cournonterral – Montbazin – Poussan – Loupian – Meze – Marseillan – Agde – Beziers
Atstumas: 86,58 km
Vid. greitis: 18,03 km/h
Max. greitis: 47,30 km/h

Išlaidos: 21,80 € – maistas.

…

Rytas, kaip ir žadėjo “gismeteo”, apsiniaukęs ir su lietumi. 10 min palyja, 5 min nustoja ir vėl viskas kartojasi. Tad viską susipakavom dar palapinės viduje ir laukėm tinkamo momento susipakuot pačią palapinę. Dar ir visomis sraigėmis reikėjo atsikratyti, o tai jos čia vos nutaikę momentą bando šliaužti palapine aukštyn.

Nors ir lynojo, bet nuo pat ryto buvo šilta. Iš pradžių dar mynėme su striukėmis, bet vėliau pasidarė netgi per karšta. Tad lietus netgi maloniai gaivino. Nuo savo nakvynės vietos dar kurį laiką mynėme labai geru dviračių taku, o vėliau įsukom į normalų kelią. Kaimai, pro kuriuos važiuojam, jau darosi panašūs ir nebeįdomūs. Nusprendėm sukti arčiau jūros ir tęsti kelionę kažkur ten. Žemėlapyje susiradom šalia autostrados esantį keliuką ir per vynuogynų laukus judėjom pirmyn.

Pakeliui užmatę gražių vynuogių kekes, stabtelėjom jų paragauti. O jos skanios, sunokę, kai kurios jau net ir pernokę. Kaip Mindaugas užsiminė, “praktiškai vynas ant medžių” 🙂 Taip mums besimėgaujant vynuogėmis, prie mūsų sustojo privažiavusi moteris. Ji kažką pradėjo prancūziškai kalbėt. Jau buvo mintis, kad kažką dėl nuskintų vynuogių sakys. Bet kai pasakėm, kad nesuprantam prancūziškai, tik angliškai, ji pradėjo angliškai pasakoti, kad priekyje yra du labai pikti dideli palaidi šunys, kurie netgi automobiliui į ratus kimba. Ir patarė, kad jeigu tik galim, pro ten nevažiuotume, arba būtume labai labai labai atsargūs. Iš paskos važiavęs jaunas vyras irgi jai pritarė, sakydamas “don’t go there”. Neslėpsiu, taip aiškiai demonstruodami, kad ten priekyje nieko gero, jie gerokai išgąsdino. Ypač kai keliautojų dviračiais puslapiuose facebook’e esu mačiusi foto, kaip iššiepę dantis šunys vejasi dviratininkus. Man iš karto panašus vaizdas vizualizavosi ir čia.

Taigi, suvalgėm vynuoges ir pradėjom mąstyt ką daryt. Mindaugas aišku būtų važiavęs tiesiai, bet man taip rizikuot visai nesinorėjo. Patyrinėjom navigaciją, kur dar kokie keliai šalia yra. Visa laimė, kad aplink tą pavojingai nupasakotą vietą vedė dar viena kelias. Tad nusprendėm šiek tiek grįžti atgal ir sukti juo. Šiek tiek didesnį lanką padarysim, bet bent jau tikėkimės saugiau tęsim kelionę. Šitas kelias vedė per gana toli nuo kaimo įskūrusius vienkiemius, laukus ir nedidelius miškelius. Atrodo, aplink visiškai nieko nėra, o va už posūkio tarp medžių didžiule tvora aptvertas sklypas ir didelis namas. Įdomios vietos, bet detaliau viską apžiūrinėti didelio noro nebuvo. Ta mintis apie kažkur palaidus agresyvius šunis nedavė ramybės. Šiuo aplinkkeliu apsukom gerus 5 km, kol vėl atsidūrėm ties autostrada.

Mūsų tolimesnis tikslas – kitoje autostrados pusėje už kokių 3 km esantis Loupian miestelis. Į jį tiesiai vedė 2 keliai. Pasirinkom trumpiausią variantą. Bet greitai persigalvojom – siauras, vos vienai mašinai pravažiuoti skirtas kelias buvo labai nelygus, duobėtas, arba taip “užlopytas”, kad sveikos vietos nematyt. Supratom, kad nieko gero nebus. Pasukom kitu keliu. Iš pradžių gana platus atrodęs kelias vėliau tapo labai duobėtas, o galiausiai visiškai pasibaigė. Mūsų kelias pavirto tikrų tikriausiu ežeru. Šita “bala” buvo tokio dydžio, kad ją pravažiuoti galimybės nebuvo. Pasidarė aišku, kad per čia į miestelį nepakliūsim.

Vėl įsijungėm navigaciją, ir ieškojom kito kelio. Juk automobiliai turi per kažkur normaliai pravažiuoti. Atradom dar vieną variantą – teko grįžti atgal į kitą autostrados pusę (taip, ten kur piktieji šunys laksto), ir gerokai per aplinkui bandyt paskutinį variantą. Jeigu ne šitas, tuomet neliks nieko kito, kaip tik sukti į autostradą ir bandyt per ten.

Važiavom į priekį gana lengvai, kelias pakankamai lygus, platus. Bet ir čia kelią pastojo kliūtis – per kelią supiltas žvyro kalnas. Neįtikėtina! Jie čia gal kokiam motokrosui ruošėsi ar šiaip nenori, kad kas nors aplink važinėtų?… Tai gerai, kad mums su dviračiais gana paprasta įvairias kliūtis įveikti. Tad persivedėm dviračius per žvyrą ir numynėm tolyn su viltimi, kad daugiau tokių nesąmonių nebus. Ir nebuvo! Gana lengvai ir paprastai pasiekėm Loupian miestą. Netgi ne miestą, o kažkokį kaimelį. Bet užtat nuo čia jau vedė dviračių takas iki pat pakrantės, į Meze miestelį.

Meze – visiškas pajūrio kurortinis miestelis. Ramus, lėtas, su pakrantėje pririštomis įvairiausių spalvų valtimis. Dirba vos kelli restoranėliai, o aplink vaikšto tik senyvo amžiaus turistai, mėgaudamiesi čia tvyrančia tyla ir ramybe. Vasarą čia turbūt būna kur kas daugiau veiksmo ir triukšmo. Na, o mes čia nusprendėme papietauti. Įsitaisėme ant didžiulių akmenų pakrantėje, išsivirėm dešrelių, pasidarėm bulvių košės, užsiplikinom arbatos ir su panoraminiu vaizdu į Étang de Thau lagūną papietavom. Beje, šita lagūna yra didžiausia Prancūzijos pakrantėje nuo Ronos upės iki pat Pirėnų.

Po pietų mūsų kelias toliau vedė dviračių taku į užmiestį. Bet geriau jau būtume važiavę automobilių keliu. Dviračių takas buvo toks purvinas, padengtas šlapiu moliu, kad likome murzini nuo galvos iki kojų (tiek mes, tiek ir dviračiai). Purvo dviračių stabdžiuose prisikaupė tiek, kad galiausiai teko sustoti ir su pagaliu krapštyti jį lauk. Mynėm toliau taškydami purvą nuo dviračių į šalis.

Šiandien tikslas buvo pasiekti Beziers mieste esantį Decathloną ir ten nupirkti Mindaugo batams “cleats’us”, nes jo batai jau visiškai nekibo prie pedalų. Tad nusistatę navigaciją tiesiai į Decathloną mynėm ten. Iš pradžių įprastas užmiesčio kelias vėliau virto labai intensyviu autostradą primenančiu keliu su dviem juostom į abi puses ir skiriamąją zona per vidurį. Ir nemalonu, ir šiek tiek baisu važiuoti šalia greit lekiančių automobilių. Pralekiant fūroms dviratį netgi sumėto, tad reikia būti nuolat įsitempusiam ir stipriai laikyti vairą. Džiaugiausi, kai pagaliau pasiekėm išvažiavimą iš šito kelio link parduotuvių komplekso (kuris labiau primena atskirą miestą). Nusipirkom cleats’us, šalia esančiame LIDL maisto ir vandens, ir pasukom į mažesnio intensyvumo šalutinį kelią ieškoti nakvynei vietos.

Tinkamą vietą nakvynei radom gana greitai, šalia vynuogyno ir kažkokių javų lauko. Lauko pakraštyje buvo gana nuošalus kampas, iš kelių pusių apaugęs medžiais. Išsiskleidus palapinę ir susidėjus daiktus, iš karto sutemo, tad viską spėjome pačiu laiku. Mums vakarieniaujant, šalia esančiuose migdolų medžiuose nuo šakos ant šakos nuolat straksėjo maža voverytė. O ryt mūsų laukia pažintis su Beziers miestu (vienu iš didesnių mūsų kelyje).