Vos 30 minučių tereikia pavažiuoti nuo Esteponos ir atsiduri kalnuose, kur daugybė hiking’o trasų. Tereikia pasirinkti vieną iš jų ir iškeliauti. Ne paslaptis, kad turėdama ne daug laiko, hiking’o trasas renkuosi ne tik pagal jų ilgį (ar tiksliau trukmę), bet ir pagal jų grožį 🙂 Taip išsigooglinau ir šį taką – Paseo de los Pinsapos. Neilgas, vos 5 km, bet mano dėmesį jis patraukė įspūdingais vaizdais.

Iki tako pradžios teko nemažai pavingiuoti serpantinų keliukais, bet tai jau įprasta, nebestebina, o ir man baimės nekelia jokios. O bet tačiau, paskutinius pora km teko važiuoti tokiu siauru keliuku, kad teko beveik melstis, kad niekas iš priekio neatvažiuotų. Dar tuo pačiu per radiją pradėjo groti dainą “It’s too late apologize, it’s too late….” 😀 Tai su tokia emocija ir variau į priekį, nes bet kuriuo atveju, atgal apsisukti nebuvo kur. Na, ir man pasisekė, kad buvo tik vienintelis prasilenkimas su kita mašina ir tokioje vietoje, kur buvo išplatėjimas. Tuo metu labai džiaugiausi, kad mūsų mašina yra ganėtinai siaura, o ir ta kita buvo mažulytė 🙂

Mašiną prisiparkavau mažytėje parkingo aikštelėje prie pat tako pradžios. Joje tilptų geriausiu atveju kokios keturios mašinos. Kitaip tektų dar šiek tiek važiuoti į viršų ir ieškoti kitos vietos, kur ją palikti.

Šitas hiking trail’as nuo pat pradžių iki maždaug vidurio eina tik į kalną. Didesni ar mažesni pakilimai, kai kur akmenuoti laipteliai, kai kur pramintas takas.

Graži gamta, paukščių balsai, gaivus oras – viskas būtų tiesiog tobula, jei ne vos prieš kelis mėnesius (2021 m. rugsėjo-spalio mėn.) čia praėjęs didžiulis gaisras, kuris ne tik paliko gana nykią atmosferą, bet ir pušų spygliais nuklotus takus. Dėl to vietomis atrodė, kad viskas aplinkui padengta vienodu spyglių sluoksniu…

Užkopus virš augančių medžių, atsivėrė įspūdingo grožio panorama. Turint daugiau laiko čia greičiausiai būtų ta vieta, kur verta atsidaryti termosą su arbata ir išsitraukti “Snickers” šokoladuką 🙂

Bet čia buvo dar ne viršūnė. Laukė dar gana status pakilimas. Bet jį užlipus, atsiduri ant kalno keteros, nuo kurios atsiveria 360 laipsnių vaizdas. Įspūdinga tiek žiūrint į kairę, tiek į dešinę.

Pakankamai pasigrožėjus vaizdais, įveikiau ir paskutinį pakilimą. Ir pasiekiau pačią viršūnę! Los Reales – 1440 m. Nuo čia jau matosi ne tik platus horizontas su kalnais ir jūra, bet ir priekyje stūksanti Gibraltaro uola bei Afrikos krantai.

Pasigrožėjau vaizdais, suvalgiau atsineštus bananus ir leidausi žemyn. Turėjau du pasirinkimus, arba eiti ilgesniu keliu, bet jau asfaltuotu ir pritaikytu automobiliams, arba vėl leistis kalnų takeliu. Aišku, aš pasirinkau pastarąjį variantą. Juk vis tik atėjau į žygį, o ne pasivaikščiojimą asfaltuotais keliukais 😀
Čia takas buvo sužymėtas gerokai prasčiau negu nuo pradžių. Ir takeliai siauresni, ir pušų spygliais storiau nuklota žemė tiek, kad takas buvo vos įžiūrimas. Tad kelis kartus buvau nuklydus šiek tiek į šoną. Bet kelią visada tikslinuosi pagal maps.me programėlę, kuri labai greitai mane vėl grąžina į reikiamą kelią.

Na, o pakeliui namo dar sustojau dviratininkų “stotelėje” (Mirador de los Ciclistas), nuo kurios atsiveria dar viena įspūdinga panorama. Čia tikrai verta stabtelti ne tik minant dviračiu į kalną, ar lekiant visu greičiu žemyn, bet ir važiuojant automobiliu. Jiems sustoti čia irgi yra kur.