Jeigu būni Karpatuose ir neužlipi iki Goverlos viršūnės, galima sakyti, kad tu čia net nebuvai. Tad šiandien turime vieną tikslą – užkopti iki aukščiausios Ukrainoje Goverlos kalno viršūnės. Tad ilgai nemiegodami jau ryte pajudėjom iš Yaremche. Pakeliui kiekviename didesniame kaimelyje pakelėse vyko “turgūs” – tiesiog žmonės ką turėjo, sunešė prie gatvių ar pardavinėjo iš savo automobilių. Pakeliui dar stabtelėjom pasigrožėti Vorokhta miestelyje esančiu senoviniu tiltu. Vorokhta tiltas-viadukas, pastatytas 1895 m., jungia abu Prut upės krantus. Tilto ilgis – 130 m. Teigiama, kad Vorokhta tiltas yra didžiausias akmeninis tiltas Europoje. Pasiekti Goverlos kalno papėdę, nuo kur prasideda visos trekkingo trasos, nebuvo…

Rytas apsiniaukęs, saulė vos pro debesų kampą bando lįsti lauk. Pačiame Yaremche nusprendžiam neužtrukti ir apžiūrėję čia esančius krioklius keliauti į Bukovel ir keltis į kalną. Prieš tai dar įamžinam mūsų nakvynės vietą. Yaremche miestelyje visada vyksta turgus, kuriame vietiniai amatininkai parduoda įvairius savo gaminius – tradicinius rūbus, kailius, įvairų maistą. Tėvai čia jau rado ką apžiūrinėt, o tuo tarpu mes su Mindaugau mielai būtume išgėrę kavos, bet kad jos čia tiesiog nebuvo 🙂 Visai šalia turgaus – ir įžymieji Yaremche kriokliai. Nors iš esmės tai tik vadinama kriokliais, o iš tiesų tai tik kalnų upė, kurioje ties Yaremche miesteliu…

Labas rytas iš Lvovo! Išsimiegojom labai gerai, nors ir ryte jau žadino tradicinis senamiesčio triukšmas. Na, bet ko norėt, kai sumąstai pernakvoti ten, kur viskas ranka pasiekiama. Po vakarykštės vakarienės šiandien niekas nenorėjo ryte valgyti. Tad nusprendėm traukti į miestą ir kur nors pakeliui išgert kavos. Vos keli posūkiai už viešbučio ir mes jau vienoje iš pagrindinių gatvių – Svobody Avenue. Čia vyksta įprastas miesto vaizdas – kai kurie vaikštinėja, geria rytinę kavą, miestiečiai skuba į darbus, darbininkai dirba. Gatvės gale matome gražuolius Operos ir Baleto rūmus. Keletas akimirkų besižavint teatro pastatu ir traukiame toliau apžiūrinėti senamiesčio. Dar keletas posūkių…

Paskutinė diena Ukrainos sostinėje skirta apžiūrėti daugelyje kelionių vadovų aprašytam Lavros vienuolynui.

Gerai išsimiegojus po Red Hot Chili Peppers koncerto traukiam toliau apžiūrinėti miesto.

Ukraina niekada nebuvo mano svajonių šalis. Tiesą sakant, ji į mano kelionių planus artimiausius…. na, gal 20 metų… tikrai nepapuolė. Bet kai Mindaugas ištiesė nupirktus skrydžio bilietus į Ukrainos sostinę Kijevą – argi galėjau atsisakyti? 🙂 Va tokiu būdu buvau “priversta” pasidomėti, kas dar yra įdomaus Ukrainoje/Kijeve apart ne taip jau ir toli vykusio karo. Ir galiu pasakyti – šios kelios dienos buvo tikrai smagios, įdomios, svarbiausia KITOKIOS negu visos kitos lankytos šalys. Pastatai, paminklai, senos mašinos primena sovietinius laikus, užtat ledai iš kioskelio, pakelėje pardavinėjama gira iš aparato priminė vaikystę. Ir tokia jauki nostalgija apėmė – juk ne viskas…