Statistika:
Maršrutas – Nijmegen (NL) – Utrecht (NL)
Atstumas – 111 km
Važiavimo laikas – 6 val 36 min
Vid.greitis – 16,8 km/h
Išlaidos – 13,84 € (iš jų 1,5€ – keltas)
…
Labas rytas! 🙂
Jau nuo 6 val. ryto mūsų lauke prasidėjo darbymetis – važinėjo traktoriai, ekskavatoriai ir kitos sunkiasvorės mašinos. Pasirodo, kitame lauko pakrašty kasama ir kažkur vežama žemė. Keista, bet niekam mes neužkliuvom, visi pagarbiu atstumu pro mus pravažiuodavo. Pamiegojom dar iki 7:30 val. ir tada jau normaliai kėlėmės.
Pusryčiai (grikiai su šonine ir agurkėliais ir kava), daiktų pakavimas ir į trasą! Laikas judėt link Amsterdamo.
Dar užsukom į Nijmegen centrą, bandėm ieškot info centro. Bet jo neradę, pagal savo turimas navigacijas ir žemėlapius pajudėjom iš miesto. Važiavom tikrai puikiais dviračių takais, stebėjom žmones, atvažiavusius su kemperiais šalia kanalo poilsiaut, ir net nepastebėjom, kad nusukom ne į tą pusę 🙂 Labai nenorėdami apsisukom grįžom į reikiamą kelią. Iš esmės, dviračių takų žymėjimas labai paprastas, bet iš pradžių dar akis neįgudusi tokį gėrį matyt 🙂
Kai kur šalia dviračių takų yra įrengtos poilsiavietės su stalais ir suolais. Jose pilna vyresnio amžiaus žmonių, kurie irgi keliauja dviračiais. Bevažiuojant tiesiog žavi gražūs namai ir puikiai sutvarkyta aplinka – žolytė nušienauta, gėlės žydi, kai kur lauke staliukai ir kėdės. Žmonės sėdi sau kiemeliuose ir skaito knygas, laikraščius ar tiesiog poilsiauja. Susitikę su draugais vietiniai garsiai sveikinasi, šneka, visi atrodo atsipalaidavę ir laimingi.
Vienoje vietoje mūsų dviračių takas ėjo per kanalą, kuriuo teko persikelti su keltu. Jie ten kursuoja kaip kokie autobusai. 1,5€ už abu ir mes jau kitoje pusėje. Kelte mus užkalbino olandų pora, kurie irgi išvykę pakeliauti. Beje, pamatę mūsų vėliavėlę jie pagalvojo, kad mes estai. Kai išgirdo, kad mes iš Lietuvos, prisiminė, kad Estija, Latvija ir Lietuva buvo okupuotos rusų ir tik vėliau atgavo nepriklausomybę. Smagu, kai kažką apie mūsų šalį žino 🙂
Persikėlę per kanalą judėjom Utrecht’o kryptimi. Tikslas buvo pasiekti šį miestą ir kiek įmanoma arčiau link Amsterdamo pavažiuoti. Važiavom nedideliais miestukais (gal labiau kaimais), dviračių takais, mus vis pralenkdavo sportininkai su plentinukais. Viename kaime patekom į kažkokią šventę su karuselėm, scena, atlikėjais ir t.t. Prasukom pro šoną ir judėjom toliau.
Buvo keista, kad nemažai miestukų pravažiuodavom, o parduotuvės taip ir nematėm – tik statybinių prekių, mašinų plovyklų, degalinių ir įvairių amatų mažyčių parduotuvyčių. Normalų supermarketą radom gal penktam miestelyje, ir tai ne pagrindinėje gatvėje. Pasirodo, juos pamatyt ne taip ir lengva – nėra jokių didelių iškabų, reklamų ir nuorodų kaip pas mus. Apsipirkom maisto vakarienei ir rytdienos pietums ir vėl į kelią.
Pavakare (apie 20:30 val.) pasiekėm Utrecht’ą. Utrecht’as – nemažas miestas su dideliais priemiesčiais, daugybė dviračių stovėjimo ir saugojimo aikštelių. Yra netgi dviaukštės dviračių parkavimo vietos ir saugojimo kameros (kaip pas mus prekybos centruose), į kurias telpa visas dviratis! Vietiniai ten palieka savo dviračius, sėda į traukinį ir keliauja kažkur toliau.
Ypatingai gražus Utrecht’o senamiestis su daugybe kanalų, laivelių, kavinių pakrantėje. Ir daugybė žmonių (apie dviračių kiekį jau net nekalbu). O kas labiausiai nustebino, kad kavinių staliukai sustatyti iki pat kanalo krašto be jokių apsauginių tvorelių. Žmonės sėdi vos ne nuleidę kojas žemyn link vandens. Taip sakant, saugumas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Norėčiau tokios atmosferos ir pas mus 🙂
Iš senamiesčio pasukom siauriausia matyta gatvele, pro kurią vos tilpome su savo dviračiais ir visais krepšiais.
Žemėlapyje pasižiūrėjom, kad už Utrecht’o yra visai nemažai visokių ežeriukų – būtų tobula vieta nakvynei. Jau šiek tiek pavargę, numynę beveik 100 km privažiavom pirmuosius ežeriukus. Deja, deja… Tenka vėl nuliūsti, nes viskas aptverta, prie kanalų, ežeriukų sustatyti namai. Privažiuoti, o tuo labiau statyti palapinę neįmanoma. Galiausiai, numynę dar 11 km, atradom kažkaip stebuklingai neaptvertą tiesiog tobulą vietą šalia nuostabaus ežero. Nieko nelaukę persikėlėm dviračius per tiltelį ir susiruošėm pavakarot.
Vos po 20 min nusileido saulė, o mes išsivirėm grikių košės su dešrelėm, pasidarėm karšto vyno ir gražios gamtos ir paukščių garsų apsupti, mėgavomės poilsiu.