Statistika:
Maršrutas: Nice Airport – Nice Old Town – Lingostere – Carros – Bouyon
Atstumas: 44,98 km
Vid. greitis: 12,18 km/h
Išlaidos: 9 € – maistas, 12 € – dujos (Carrefour’e, 2 x 6 €)
…
Rytas Nicos oro uoste. Jau paryčiais nuo 5-6 val. oro uoste prasidėjo veiksmas – žmonės traukė link savo rytinių skrydžių, valytojai vaikščiojo ratais viską tvarkydami, tad ir mes nebetingėjom. Susipakavom savo dviratukus, persirengėm sportiniais rūbais, užkandom lietuviško džiovinto “Dvaro” sūrio, “Corny” javinukų ir išmynėm lauk. Išvažinėjant iš oro uosto pirmą kartą jau spėjau nugriūti su dviračiu. Jau buvau primiršus, ką reiškia su tokiais svoriais važinėt, plius dar tie “klipsiniai” batai ir sportinis vairas – visa tai ir įtakojo, kad viename posūkyje nespėjau atkabinti bato ir gražiai išsitiesiau ant šono. Bent jau nesmarkiai prisiplojau, o aplinkiniams vaizdas turėjo būti labai smagus 🙂
Iš oro uosto link Nicos centro – apie 8 km pajūrio promenada. Atskiras dviračių takas, važiuoti lengva, smagu. Nors ir ankstyvas rytas (pirmadienio!), bet aplink nemažai sportuojančių žmonių – bėgioja, vaikštinėja, dviračiais važinėja. Juokingai atrodo, kai vyras su normalia dviratininko apranga lėtai sau mina miesto dviratuką 🙂
Pakrantėje dar vėsoka, dangus apsiniaukęs, pučia nestiprus vėjas, bet keletas žmonių jau maudosi jūroje. Brrrr…. man tai šalta. Palaukčiau bent jau kol saulė išlįs. Užtat oras puikiai tinkamas žvejams – čia jų tikrai nemažai. Tolumoje matome tamsėjantį dangų – panašu, kad kaip ir prognozuota, po pietų galime sulaukti lietaus.
Nicos pakrantėje vienoje iš daugybės kavinukių išgėrėme espresso (labai skani). Ten pat kavą gėręs prancūzas mus užkalbino, susidomėjęs iš kur mes. Buvom jam ir šveicarai, ir švedai, o kas ta Lietuva suprato tik tada, kai žemėlapį parodėm. Va, šiek tiek ir prancūzų švietimu užsiėmėm 🙂
Vienas pagrindinių tikslų Nicoje – susirasti dujų, kad galėtume kalnuose gamintis maistą. Dar Lietuvoje pasižiūrėjome, kur Nicoje yra “Decathlon” (o ten net kelių rūšių mums tinkamos dujos). Deja, bet iki ten numynę mums reikiamų dujų neradom… Visų kitų rūšių yra, o būtent mums reikiamų nėra. Darbuotojai tik skėsčioja rankomis “no gas”… “No gas” tai “no gas”, bet mums jų vis tiek reik. Šalia Decathlon buvo didžiulis Carrefour prakybos centras. Su didele viltimi Mindaugas įžengė į šitą prekybinį rojų, kur atrodo visko gali rasti. Po kokio pusvalandžio Mindaugas grįžta išsišiepęs – dujų rado! Brangios kaip pats velnias (maža pakuotė net 6 eur). Na bet ką padarysi – svarbiausia, kad turėsim ant ko valgyt gamint. Tuo pačiu šalia esančioje aikštelėje ir papietavome. Vis dar kertame iš namų atsivežtą maistą – sūrį ir mėsytę.
Nuo visų prekybcentrių turėjom keletą galimybių rinktis tolimesnį kelią: pirmas – grįžti atgal iki oro uosto ir tuomet kilt link kalnų, kiti du – iš karto kilt link kalnų tik skirtingais keliais. Pasirinkom vieną iš pastarųjų variantų, nes grįžti atgal nesinorėjo, o važiavimo laikas visur buvo panašus.
Pavažiavom 5 km lygiu ir tiesiu keliu palei upę, pakeliui dar prisipūtėm padangas degalinėj. Pervažiavus tiltą prasidėjo visas smagumas – visą likusią dienos dalį kilome į kalną. Lygiai 15 km ir visada į kalną. Iš tiesų tikiesi, kad minant į kalną bus sunku, bet kartais nenutuoki, kad bus taip sunku. Užtat vaizdai aplinkui įspūdingi – apačioje vis žemiau liekanti upė, aplink kalnai, vos vienas kitas mažytis kaimelis. Jie gražūs, jaukūs, tikri prancūziški. Kai mini į kalną, bent jau laiko fotografuoti yra pakankamai. Vis tiek esi priverstas stoti ir ilsėtis bent kas 500 m. Stabteli kelioms minutėms, atsikvepi ir tada vėl į kalną.
Vienoje stačioje įkalnėje eilinį kartą stabtelėjau ir jau ruošiausi mint toliau, bet viena koja nuslydo nuo pedalo, kita laiku neatkibo, dviratis įkalnėje sustojo ir aš gražia forma tėškiausi ant asfalto. O už posūkio (vos už 100 m) girdžiu atvažiuojant automobilį. O jos kartais mėgsta posūkius ant greičio pralėkt. Kiek tik pajėgiau staigiai pašokau ant kojų, bet dviračio taip greit pakelt nepavyko. Sunkus, rupūžė… Tik vandens buteliukas iš gertuvės iškrito ir nuriedėjo keliu žemyn. Bet visa laimė, kad mašinos mane pamatė, pristabdė, ir kol prie manęs privažiavo, aš jau buvau su visu dviračiu prisispaudus prie bortelio. Baimės ir panikos tikrai buvo. O kad susitrenkiau ranką ir nusibrozdinau koją, supratau tik tuomet, kai jau ramiai atsisėdau prie kelio atsikvėpti.
Pusę 6 vakaro kalnuose jau matėsi, kad greit sutems. Tad nusprendėm pradėt ieškotis nakvynės. Aplink vien kelias, vienoje pusėje kalnas, kitoje – status šlaitas. Bet kurioje lygesnėje vietoje čia stovi namas, o kiemas aptvertas. Taigi, po truputį judėjom pirmyn, kol užmatėm gana neblogą vietą kiek žemiau kelio prie neaiškių senų griuvėsių. Netoliese gyvenančių žmonių užklausėm, ar galim čia likti nakčiai. Bet jie pasakė, kad čia kažkoks saugomas objektas, ir nerekomenduotų čia likti nakvot. Teko vykti toliau. Pakelėje bevažiuojant dar spėjau pamatyti jaunutę stirną, kuri pakelėje ant šlaito ramiai sau kramsnojo žolytę. Pamačius mane sustojo, pakėlė galvą, apsidairė ir lengvu žingsniu nusliūkino per brūzgynus kalnu žemyn.
O neužilgo radom tobulą vietą nakvynei. Visai šalia kelio privažiavom alyvmedžių giraitę. Medžiai gražiai, laiptuotai susodinti, apačioje matosi keletas namų, bet žmonių aplink nesimato, šviesų nėra. Kažkas panašaus į mūsų sodus. Nieko nelaukę čia ir nusprendėm likti nakvynei. Kol išsipakavom daiktus, pasistatėm palapinę ir pradėjom gaminti valgyti, jau ir visiškai sutemo. Aplink girdėjosi tik medžiuose tupintys ir alyvuoges raškantys mažyčiai paukšteliai, ir retai pravažiuojančios mašinos.
Kai netoliese esančiame miestelyje esančios bažnyčios varpas išmušė 22 val., mes jau saldžiai miegojome.