Statistika:
Maršrutas: Monterusciello – Pozzuoli – Bagnoli – Napoli – Salerno
Atstumas: 48,70 km
Vid. greitis: 12,53 km/h (čia vadinasi važinėjimasis mieste) 🙂
Max greitis: 43,80 km/h
Išlaidos: 44,70 € (traukinys Napoli – Salerno – 3,60 €/žm., 3,50 €/dviratis; 30,50 € – restoranas Napoli)
…
Štai tokioje “įspūdingoje” vietoje mes praleidom naktį. Nieko gražaus, bet vakar po siaubingų vaizdų pakrantėje tai buvo kaip rojaus kampelis.
Šiandienos tikslas – nuvykti ir apžiūrėti Neapolį – itališkos picos gimtinę.
Bet pakeliui mūsų dar laukė Pozzuoli miestas. Tai nedidelis žvejų miestelis, kuriame veiksmas vyksta nuo pat ankstaus ryto. Žvejai ruošia tinklus, valtis, vyresnio amžiaus sėdi kavinėse su espresso ir skaito rytinius laikraščius arba bendrauja tarpusavyje. Beje, labai garsiai. Kitame parko gale puikiausiai girdėjosi jų pokalbiai. Būtų visai smagu ir suprasti ką jie kalba. Pakrantėse nemažai benamių valkataujančių žmonių, šalia prisikrovusių vyno “tetrapakų”. Iš esmės tai pakankamai blyškus, neįsimenantis miestas.
Ir štai prieš mūsų akis – dar vienas mūsų įgyvendintas tikslas – Neapolis, kuriame dar žaliuoja parkai, žydi gėlės, o dauguma vietinių vis dar vaikšto trumpomis rankovėmis. Vasara, ne kitaip. Neapolio senamiestis pilnas žmonių net ir vidury dienos – visi vaikšto skersai važiuojamosios dalies, niekas per daug nekreipia dėmesio nei į automobilius, nei į dviratininkus. Bet čia ypač žavi siauros senamiesčio gatvelės, kuriomis neįmanoma prasilenkti, taip pat žavingi pagyvenę italai.
Labai smagu buvo stebėti iš mokyklos išeinančius vaikus (taip buvome įsijautę į atostogų ritmą, kad buvo net sunku suvokti, kad kažkas šiuo metu dirba/mokosi). Taigi, vyresnieji mokiniai (manau, nuo kokių 14 metų), prie mokyklos sėda ant motoroleriu ir lekia namo. Superinis vaizdas! Beje, ir praktiškas. Nes Neapolis gana kalvotas, tad su dviračiu ar pėsčiomis būtų tikras vargas pasiekti namus.
Neapolyje mes būtinai turėjome paragauti picos – skanios, traškios ir ilgam įsimenančios. Šalia mūsų sėdėję vietiniai italai be problemų išsitraukė žolytės ir čia pat vietoje užsirūkė.
Ilgokai čia parelaksavom. O tuo pačiu ir pamąstėm, ką daryti toliau. Nes tarsi ir didžiausias tikslas pasiektas – mes Neapolyje. O skrydis namo iš Romos tik po 2 dienų. Iki Romos grįšim traukiniu, tad galim dar kažką įdomaus čia nuveikti. Aš dar labai svajojau apie Amalfio pakrantę – norėjosi bent akies krašteliu ten žvilgtelt. Tad pasukom į Neapolio traukinių stotį ir sėdom į traukinį, judantį link Salerno. Beje, čia ne visi traukiniai veža dviračius, tad teko du traukinius praleisti vien tik dėl to, kad jie neturėjo galimybių keliauti su dviračiais.
Salerno mus pasitiko visai ne taip kaip tikėjomės – šalta, siaubingai vėjuota ir dar lynoja. Smagumėlis! Atvažiavom čia pamatyti nuostabių saulėtų pakrančių, deja… Jau ir vakaras artėjo po truputį, tad nusprendėm šiek tiek paminti pakrante ir ieškotis nakvynės. Visai nedaug numynę už miesto nusileido stačiu kalnu žemyn ir atsidūrėme paplūdimyje. Čia visai tuščia, vienas kitas vaikščiojantis žmogus, bėgiojantys šunys, ir lauko kavines užrakinėjantys darbuotojai. Įsitaisėm šiek tiek labiau nuo vėjo apsaugotoje vietoje, nors jo gūsiai kartkartėmis buvo tokie stiprūs, kad net palapinė linko į šoną. Lauke tuo metu buvo vos 8 laipsniai šilumos. Pasigaminom šiltą vakarienę ir bandėm užmigti, nors dėl vėjo miegas visai nebuvo ramus. Be to, buvo labai šalta net apsirengus visus turimus rūbus.