2 diena


Maršrutas: Monte Trebbio – Monte Baldino
Atstumas: 92,29 km.
Važiavimo laikas: 5:30 val.

Išlaidos: 23,5 € – maistas, 10,5 € – dujos.

…

Ryte tik atsikėlus pamačiau už medžių kylančią saulę. Čiupau fotiką ir užsiropščiau ant kalno nufotografuot saulėtekį. Tuo metu dar ir daugybė žvejų valčių išplaukė į jūrą. Pūtė gan stiprus vėjas, kad net šalia augę vynuogių krūmeliai lingavo.

Vis dar dujų neturėjom, tai ryte suvalgėm tik pomidorus ir greit susipakavę daiktus išmynėm. Dar nakvynės vietoj persimetėm keliais sakiniais su vokiečių turistais – jie naktį su kemperiu atvyko į parkingo aikštelę šalia mūsų. 

Kelias iš karto prasidėjo įkalne, bet po truputį pailsėdami kilom aukštyn. Smagu, kai visi pakeliui su mumis sveikinasi “buongiorno”. Viename kaimelyje pamatėme gal 7 diedukus, einančius su hikingo lazdomis – vieni vienoj kelio pusėj, kiti kitoj. Šnekasi sau garsiausiai, viskas iš tolo skamba. Mums priartėjus aišku vėl tradicinis “buongiorno”, o tada “where are you from?”. Sakau “Lithuania”. Jie “from where???”, aš “Lituania”. Jie vėl “whereeeee?”. Supratau, kad jie nė velnio nesupranta, kur ta Lietuva 😄

Šiandien mūsų pagrindinis tikslas – rasti dujų. Pirma nusižiūrėta parduotuvė buvo už 10 km nuo nakvynės vietos.  Ją pasiekėm gana greitai. Bet deja, čia dujos buvo su kitokiu degiklio prijungimą negu mums reikia. Jau turbūt būtume ir kitą degiklį čia nusipirkę, bet jo neturėjo 🤷‍♀️ aišku, kur kita parduotuvė, kuri gali turėt – nežino.

Nusprendėm stot kavinėj kavos ir kažko užkąst ir paieškot Google maps kažkokios camping gear parduotuvės. Kavinėj pasiėmėm po picos gabalą ir americano kavos. Bet americano tai gavom espreso ir puodelį karšto vandens – vadinasi, pasidaryk pats 😅

Jokios normalios parduotuvės, kur galima gaut dujų, arti neradom, bet už 78km buvo decathlon parduotuvę. Nusprendėm minti iki jos, per daug nesitrinant po miestelius ir negaišt laiko ieškant. Visas kelias toliau ėjo pakrante palei jūrą, bet mūsų nusivylimui pūtė toks stiprus priešpriešinis vėjas, kad vis tekdavo stot ir ilsinti kojas. Pakeliui vis keitėsi skirtingi miesteliai, skirtingi paplūdimiai. Labai retai kur dirbdavo kavinė, dauguma dar uždarytos. Paplūdimiuose smėlį lygina traktoriai, o ekskavatoriai krauna didžiulius akmenis. Vietomis palei pakrantę būdavo tobulas mėlynos spalvos dviračių takas, kartais kai jis baigdavosi, tekdavo grįžt į mašinų kelius. Viename miestelyje taip netikėtai pakeliui pamatėme įvairių namams/remontui skirtų prekių parduotuvę. Stabtelėjom paklaust del dujų – turėjo! Valio! Pagaliau galėsim vakare pasišildyti maisto, o ryte išgert karštos kavos 😊 tiesa, dujų mažiukas balionėlis kainavo 10,50€, tai pakankamai daug. Na, bet svarbiausia, kad jį gavom. Taigi, į decathloną mums važiuoti nebereikės! 

Toliau tęsėm savo kelionę palei pakrantę iki pat Ancona miesto. Jį pravažiavę turėjom vėl kilti į kalnus. Įvažiavimas į miestą buvo sudėtingas – dviračių kelių nebuvo, o kelias iš dviejų eismo juostų į abi puses. Eismas nemažas, daug krovininių automobilių, kelkraščio beveik nėra. Ir taip tęsėsi iki pat miesto centro. Čia apsidžiaugiau pamačius ilgą pėsčiųjų gatvę per visą centrą. Neskubėdami lėtai kilom ja į viršų. Prieš išvažiuojant iš miesto dar norėjom pasirūpinti maistu ir vandeniu rytdienai. Ir vos išvažiavus iš parduotuvės prasidėjo didžiausios įkalnės – tokios, kad man paminėt beveik neįmanoma, o ir sustojus pailsėt sunku (o man ir gan pavojinga) vėl pradėt mint. Nes dviratis sunkus, jį svoris tempia žemyn, o reikia kažkaip judėt į viršų. Aš jau nebesikankinau ir pradėjau stumtis dviratį. Kas beje irgi nebuvo taip jau lengva 😅 Mindaugas vis dar stengėsi važiuoti ir minti į kalną, bet judėjo ne ką greičiau negu aš stumiausi 😅

Kaip aš džiaugiausi, kai pasiekėm kalno viršų ir vėl galėjau normaliai pamint. Kažkur toliau minti jau nebenorėjom, tai tiesiog ieškojom nakvynei vietos. Aišku ir vėl gražiausios vietos “private”, ir net pėsčiųjų hikingo trasos iš abiejų pusių aptvertos tvora arba kokia dygliuota gyvatvore 🙈 nesuprantu, ką įdomaus galima pamatyt, kai viskas užtverta?

Taip vis minant jau buvo kilus mintis pasiekti šiandien 100 km. Bet visai greitai ties kelių išsišakojimu pamatėm puikiausią pikniko vietą po pušimis su staliukais. Pasukom pažiūrėt ir niekur iš čia neišvažiavom 😅

Pavarieniavom karšto maisto – toskanietiškos sriubos ir dešrelių, o mums virš galvų nuolat skambėjo įvairiausių paukščių garsai. Saulei nusileidus ir išvažiavus visoms hikintojų mašinoms, pasistatėm palapinę.