3 diena


Maršrutas: Monte Baldino – Altidona
Atstumas: 70,34 km.
Važiavimo laikas: 4:10 val.

Išlaidos: 21 € – maistas, 15 € – kavinė.

…

Prabudau anksti, vos po šeštos valandos ryto. Aplink jau girdėjosi pravažiuojančios mašinos ir paukščių balsai. Išlindau iš palapinės ir stebėjau, kaip virš medžių kyla saulė. Dar prieš 7 val pro šalį pradėjo važiuoti dviratininkai, dar po pusvalandžio pasirodė pirmieji hikintojai. Kadangi visai šalia palapinės ėjo ir hikinimo trasa, tai žmonių netrūko jau nuo pat ryto. 

Mindaugas dar miegojo, tai aš pasiėmiau viryklę, dujas, ir užsiviriau vandens kavai. Tuo pačiu dar pastačiau saulės bateriją, kad nors kiek pasikrautų telefonas. Bet kol saulė nekaitri, tai ir krovėsi lėtai. 

Vandens turėjome nedaug, tai pusryčiams išsivirėm tortellini ir pasidarėme kavos. Net indų nebeplovėm, tik išsivalėm su šlapiom servetėlėm. 

Susipakavę pajudėjome iš mūsų nakvynės vietos. Žinojome, kad mūsų dar laukia nemažas pakilimas, bet po jo jau leisimės iki pat pakrantės. Man minti jau nuo pradžių buvo gana sunku. Tas įprastas trečios dienos nuovargis pasijuto su kaupu. Kojos jau pavargę, užpakalį skauda. Ir vos tik menkesnė įkalnė – iš karto jėgas atima. Bet po truputį su pailsėjimais tą pakilimą įveikėme. Buvo smagu pakeliui matyti visą atsivėrusį horizontą su tolumoje stovinčiais snieguotais kalnais. 

Jau pradėjus leistis žemyn mūsų laukė labai jaukus Sirolo miestelis. Jaukus senamiestis, mažytės parduotuvės, kavinės ir puikiausia pakrantės panorama su prisėsti kviečiančiais suoliukais. Čia nusipirkome vandens ir godžiai jo atsigėrėm. Aplink daugiausia vaikščiojo pensinio amžiaus žmonės ir keletas jaunų mamyčių su vaikais vežimėliuose. 

Kiek pasigrožėję pakrante iš viršaus nusileidome iki pat pakrantės. Šiandien mums reikėjo kažkur pasikrauti savo telefonus ir išorinę bateriją. Pakeliui norėjome suvalgyti kokią picà ar atsigerti kavos. Bet bėda ta, kad pakrantėje niekas nedirba, giliau miestelyje buvo tik kavinės su bandelėmis, bet jokio rimtesnio maisto. Taip ir mynėm pakrante ieškodami kažko, kur galėtume pavalgyt ir pasikraut telefonus. Pakeliui dar patekome į lauko turgų, kur standartiniai rūbai po 2€, 5€ ir pan. Apsukom tą turgų dideliu ratu ir numynėm tolyn.

Galiausiai jau prisėdom Google maps paieškoti kavinės/užkandinės, kur būtų normalaus maisto ir rozetės. Vienos link pakeliui užmatėm šalia degalinės užkandinę, kur mūsų akim žiūrint, daug vietinių buvo. Nusprendėm sukti ten. Rozetes radom (visas tris), kavos/alaus irgi, na o maistui teko pasitenkinti sumuštiniais ir pyragėliais. Lauke prie staliukų vis prisėsdavo atvažiavę vyrai išgert alaus ar suvalgyt sumuštinį. Po to jau jų nemaža kompanija susidarė, kalbų, juoko, triukšmo pilna. Galiausiai kažkas nusipirko krūvą loterijos bilietų (gal 20, 30 ar dar daugiau), ir tada visi juos įnirtingai trynė. Iš tiesų čia loterijos bilietus perka daug kas – ir kavinėj atėję išgert kavos/alaus, ir parduotuvej prie kasų. 

Pavalgę ir pasikrovę savo telefonus numynėm tolyn. Daugiausia kelias vedė dviračių takais, kurie čia tikrai geri. Link vakaro užsukom į “conad” prekybos centrą nusipirkti maisto. Ir tik sustojus pamačiau, kad mano vairo krepšys vėl suplyšo. Ir mano ten įsidėtas laikrodis jau vos laikosi. Tai visa laimė, kad laiku pastebėjau ir atrodo nieko nepamečiau. Tai teko prie parduotuvės atsisėdus ant žemės susisiūti krepšį. Iš tiesų šiek tiek keista, kad prie parduotuvių nėra jokių suoliukų – nei daiktams pasidėt, nei atsisėst. O būtų visai patogu kažką nusipirkus čia pat vietoje ir suvalgyt. 

Susisiuvus krepšį jau nusižiūrėjom nakvynei vietą. Viena atkarpa iki jos vedė automobilių keliu, kuris buvo labai intensyvus ir nemalonus minti. Sunkvežimiai, fūros, lengvosios masinos – viskas viename katile. Ir vos nepravažiavom nusukimo link nakvynės vietos. Pasirodo, reikėjo pasukti į kažkokį šunkelį ir tada pro tiltą pralįsti iki dviračių tako. Bet po tiltu tai ten visur šlapia ir purvina. Tai gerai, kad vienoje vietoje buvo numesta paletė. Tai pavyko beveik neišsiterliojus pereiti. 

O vakarui išsirinkta vieta pasitaikė tikrai tobula. Šalutinis pėsčiųjų/dviračių takas, palmės šalia auga, vos vienas kitas žmogus praeina, virš galvos traukiniai važiuoja. Iš pradžių palapinę pasistatėm šalia tako prie palmių, bet dėl stipraus vėjo nusprendėm ją nuleisti žemiau tarp dviejų supiltų smėlio kalvelių. Jos mus patikimai apsaugojo nuo vėjo. Prieš akis tyvuliavo jūra, šalia nuolat važiavo traukiniai – su tokia “lopšine” galiausiai ir užmigom.