Prieš vykdama atostogauti į bet kurią užsienio šalį, stengiuosi ne tik susidaryti lankytinų vietų sąrašą, bet ir perskaityti bent keletą grožinės literatūros kūrinių, kurie būna parašyti arba toje šalyje gyvenusio autoriaus, arba kur veiksmas vyksta būtent ten, kur ir aš ruošiuosi keliauti. Apie Kanarų salas (o tuo labiau apie Fuerteventura ir Lansarotę) grožinės literatūros yra labai mažai. Greičiausiai taip ir būčiau jokios knygos neradus, bet visai netyčia Pilaitės bibliotekoje lentynoje užmačiau plonytę knygutę pavadinimu “Lansarotė”. Buvau nustebus, kad tai ne koks kelionių žinynas, o prancūzų autoriaus Michel Houellebecq pasakojimas (netgi ne romanas, nes romanui turbūt apimtis būtų gerokai per maža). Knygutė plona, vos 75 psl., tad perskaityti ją galima per pora valandų.
Knygos anotacija labai lakoniška, ir net nežinia, ar ją perskaičius, “užkabintų”: “Dvi lesbietės vokietės, neatsisakančios jokių malonumų, gyvenimu nusivylęs buvęs policininkas belgas ir nuobodžiaujantis, hedonistiškai nusiteikęs pasakotojas… Sveiki atvykę į landsarotę – salą, kurioje gausu saulės, vyno, ir aišku, sekso… Tačiau Houellebecqas nebūtų Houellebecqas – šitaip prasidėjęs pasakojimas pakrypsta labai netikėta linkme.”
Knygoje daug informacijos apie salą tikrai nerasite, bet kelios pastraipos apie keliavimą saloje patraukė dėmesį:
“Atsižvelgiant į salos galimybių ribotumą, nenuostabu, kad Lansarotę lanko įtartini anglosaksų pensininkai, lydimi šmėkliškų norvegų turistų.”
“Nieko panašaus negalėtume pasakyti apie anglus nei apie sunkumus, kuriuos galėtų kelti anglų atostogautojai. Susibūrę į nedideles kolonijas jie vyksta į nepažįstamas salas, tokias kaip Malta, Madeira ar Lansarotė, nepasiėmę jokių kelionės lanktinukų. <…> Paklausti, kodėl pasirinko tokią kelionę, jie atsako išsisukinėdami, vos ne mikčiodami: “Atvykau todėl, kad jau lankiausi čia pernai”. Iškart matyti, jog anglas pernelyg netrokšta naujų atradimų. Tiesą sakant, atvykę į vietą pastebime, kad jo nedomina nei architektūra, nei gamtovaizdžiai, nei kas nors kita. Vakarėjant ir vėl jį sutinkame po trumpo pabuvimo paplūdimyje sėdintį prie stalo, nukrauto keistais aperityvais. Taigi iš anglo apsilankymo kokioje nors vasarvietėje neturėtume spręsti apie tos vietovės reikšmingumą, jos grožį ar turizmo galimybes. Anglas kur nors vyksta vien todėl, kad yra tikras, jog ten sutiks kitų anglų. Šiuo atžvilgiu jis yra visiška priešingybė prancūzui, tuščiai būtybei, o sykiu ir savimylai, kuriam sutikti tėvynainį užsienyje – tiesiog nepakenčiama.”
“Taigi turistinių pramogų Lansarotėje ne itin gausu; jų rastume tik pora. Viena jų – tai Kaktusų sodas, esantis šiaurinėje Gautizos dalyje. Įvairios kaktusų rūšys, atrinktos dėl savo bjaurios morfologijos, rikiuojasi ten išilgai alėjų, grįstų vulkaninės kilmės akmenimis. <…> Antroji Lansarotės lankytina vieta kur kas didesnė. Tai Timafajos nacionalinis parkas, esantis pačiame ugnikalnių išsiveržimų epicentre. <…> Popietės kulminacija – ir topografine, ir emocine prasme – buvo apsilankymas Timanfajos Belvederyje. Viskas prasidėjo trumpa vietos tarnautojo įžanga, kuri buvo skirta atkreipti turistų dėmesį į vulkkanines aplinkos savybes. Į plyšius, žiojinčius suskilinėjusioje žemėje, kišome mėsos pjausnius ir traukėme juos iškepusius.”
“Famara lankytojui atsiveria kaip liūdnas, nevykęs kurortas. <…> Visur galima buvo matyti iškabas su užrašu “Rooms to rent”. Paplūdimys išties buvo puikus, balto smėlio elipse besidriekiantis tolyn, kiek akys mato; tačiau jūra atrodė pernelyg juoda ir nerami, kad kiltų noras išsimaidyti; o dėl burlentės, tai, ko gero, nusibostų visą mėnesį plaukioti vien tik ja. Nebuvo girdėti jokio triukšmo, liudijančio arti esant žmogų: nei televizoriaus, nei rajo imtuvo, – ničnieko. Pakrantėje iki pusės įklimpusios smėlyje iš lėto rūdijo jachtos.”
“Kai privažiavoje Geriją, saulė jau leidosi. Tai buvo siauras slėnis, kuris kynėsi kelią tarp dviejų akmenuotų žvyro šlaitų, besimainančių tamsiai violetiniais ir juodais atspalviais. Nuo amžių salos gyventojai rinko akmenis, statė iš jų pusapvales žemas sienas, kasė žvyre duobes, saugomas šių sienų. Kiekvienoje tokioje duobėje, užuovėjoje, jie sodino vynuogienoją. Vulkaninės kilmės žvyras – puiki dirva, o ir saulės čia daug; iš vynuogių derliaus gaminamas itink vapnus muskatinis vynas. Žmonių užsispyrimas dirbant šį darbą buvo stulbinamas. Lansarotės salos atsiradimas buvo tikrai geologinė katastrofa, tačiau čia, šiame slėnyje, per keletą kilometrų, puikavosi gamta, pritaikyta žmonių poreikiams.”
“Aš vis dėlto primygtinai siūliau važiuoti pro El Golfo užtaką; ten buvo didžiulė uola, išsišovusi jūroje, pačių keisčiausių spalvų gamtovaizdis, žodžiu, labai gražu. Visi, beje, sutiko, o Rudis, ūmai pralinksmėjęs, padarė geras tris dešimtis nuotraukų.”
“Palikę Plaja Blanką, gam dešimt minučių važiavome pajūriu, tada reikėjo pasukti kairėn, Papagajos kyšulio link. Keletą kilometrų keliasbuvo pusėtinas, tačiau netrukus jis pablogėjo, galiausiai – vienas gruntas. Kelias vingiavo į stačią kalvą. Kilti į viršų buvo sunku, važiavome vos penkių kilometrų per valandą greičiu, o aplink mus sūkuriais virto rusvų dulkių debesys. Pačiame viršuje mūsų laukė staigmena. Kelią buvo užtvėrusi mažytė sargybinė, primenanti muitinės postą, su užrašu viršuje: “Saugomas gamtos plotas”. To tik ir trūko, pamaniau sau. <…> Ne visai kvailai jų sumanyta. Užtenka pasirinkti kiek nuošalesnį kampelį, palikti kelią likimo valiai ir prikalti iškabą: “Saugomas gamtos plotas”. Ir žmonės eis. Lieka tik įtaisyti mokamą užkardą, ir tvarka.”