Maršrutas: Meyrargues – Venelles – Aix-en-Provence – Eguilles – Salon de Provence
Atstumas: 60,99 km
Max. greitis: 47,50 km/h

Išlaidos: 22,90 € – maistas.

…

Naktis… Tylu, ramu… Ir staiga visai šalia palapinės kažkas pradeda garsiai šnopuoti, kriuksėti ir tuo pačiu dar ir nekoks kvapas jaučiasi. Pašoku iš miegų nesuprasdama kas darosi. Prižadinu Mindaugą. Abu sėdim, tylim, bandydami suprasti kas čia vyksta. O veiksmas už palapinės prasideda: kažkas eina palei palapinės pakraštį, uosto, garsiai šnopuoja. Kiek toliau dar keletas panašių garsų, kurie akivaizdu, kad artėja. Pagaliau susivokiam, kad mus aplankė šernų šeimyna. Kaip minimum du dideli ir keletas mažų (kaip supratome iš jų žingsnių ir skleidžiamų garsų). Man iš karto asociacijos su šernais matytais Latvijoje, Lygatnėje. Ten šernai – didžiuliai, stambūs, su didelėmis iltimis. Kažkur lyg ir apie šernus esu girdėjus, kad jie būna agresyvūs tuomet, kai šalia jaunikliai. O čia akivaizdžiai girdėjosi maži šerniukai. Nieko gero… Dar Mindaugas sako, gal išeit juos išgąsdint. Nu nė velnio, nenoriu kad jie taptų agresyvūs. Kai prasieitų su savo iltimis per palapinę, tai baigtųsi mūsų kempingavimas. Tai tupėjom viduje tyliai ir laukėm kas čia bus toliau. O šernai sau vaikšto aplink, uostinėja, kažką pasiknisinėja žemėje. Apsuko keletą ratų aplink palapinę ir po kokių 10-15 min nužirgliojo tolyn. Mindaugas iš karto vėl užmigo, aš dar šiek tiek prasėdėjau klausydamasi, ar jie nesugrįš, ir galiausiai taip pat atsiguliau.

Ryte po šernų vizito buvo šiek tiek nejauku net toliau į miškelį paeit, vis dairydavausi per petį, ar ko nors už medžių nepamatysi. Bet šernai greičiausiai patys žmonių labiau bijo ir dienos metu nelenda į viešą erdvę.

Mūsų kelias jau tradiciškai rytais kyla įkalne. Sunku ryte minti, raumenys dar sustingę, tad judam lėtai. Bet po poros sunkių km pradėjome leistis ir taip tęsėsi iki pat Venelles miestuko. O čia šeštadienis – turgaus diena! Pagrindinė gatvė uždaryta, čia sustatyta daugybė prekystalių su vaisiais, daržovėmis, mėsa, sūriu, kiek toliau ir įvairūs rūbai ir daiktai. Žodžiu, tradicinis turgus. Žmonių daug, visi linksmai bendrauja, šnekasi, plepa tarpysavyje. Šauni bendravimo kultūra. Mes irgi čia nusipirkom “kakis” (persimonų), kurie labai skanūs, sultingi. Tuo tarpu kiek toliau esančiame didžiuliame Carrefour prekybos centre irgi vyksta masinis apsipirkimas – žmonės pilnus vežimus tempia iš parduotuvės iki mašinų. Jie mėgsta apsipirkinėji kartą ar du per savaitę, tad perka dideliais kiekiais. Pvz. vandens, sulčių ar colos tai didžiulėmis pakuotėmis, pomidorų padažo po 6-10 pakuočių, pieno keletą tetrapakų, apie sausus pusryčius, jogurtus, sūrelius tai iš vis nėr ką kalbėt – dar geras kalnas susidarytų. Taip pat čia mėgstami ir įvairūs pusfabrikačiai ir marinuota mėsa. Manau, toks apsipirkinėjimas yra kur kas naudingesnis negu kasdieninis lakstymas į parduotuvę. Ir geriau susiplanuoti viską gali, o taip pat ir sutaupyti. Ypač jei gyveni mažesniuose ir tolimesniuose kaimuose, kur kainos mažiausiai dvigubai didesnės.

O vos už 9 km nuo Venelles miestuko mūsų laukė viso Provanso perlas – Aix-enProvence miestas (arba trumpiau tiesiog Eksas). Po mažyčių kaimų ir miestelių šis miestas tikrai įspūdingas savo dydžiu. Čia gyvena apie 150.000 gyventojų. Eksas įkurtas II a.pr.Kr., čia ilgą laiką gyveno ir kūrė tokie žymūs menininkai Paul Cézanne, Émile Zola, Ernest Hemingway. Susipažinimą su miestu pradėjome nuo šiaurinės jo dalies, didžiosios Ekso katedros (Cathédrale Saint-Sauveur d’Aix-en-Provence). Jos statyba prasidėjo XII a., ir tęsėsi iki pat XVIII a. Tad Katedra yra įvairių stilių kratinys (romaniškojo, gotikinio, renesanso ir baroko). Nuo Katedros leidžiamės iki Place Richelme, kur šeštadienį šurmuliuoja maisto ir gėlių turgus. Vyrai su puokštėmis rankose traukia namo (įdomu, ar tik ne po penktadienio nakties linksmybių?) 🙂 O visi kiti vaikštinėja aplink prekystalius, žiūrinėja įvairiausius sūrio, mėsos gaminius, perka vaisius, daržoves, medų, įvairius produktus su levandomis. Kadangi diena saulėta, šilta – žmonių aplink pilna. Smagu stebėti veiksmą pagrindinėje Mirabeau alėjoje. Vienoje jos pusėje įsikūrusios kavinės, o kitoje − įvairūs biurai. Kavinėse šiandien apgultis, kiekvienas saulėje esantis staliukas būna akimirksniu užimamas. Vietiniai, bandydami praeiti iki tolimesnio staliuko (o jie čia sustatyti labai arti vienas kito), braunasi iš paskutiniųjų pro kitus, bet nesakys kažko panašaus į “atsiprašau”. Bet užtat kai pasislenki ir pasitrauki, tuomet ištaria “merci”. Kavinėse daugiausia sėdi vyresnio amžiaus moterys, prieš tai apsipirkę turguje ar aplinkinėse parduotuvėse. Vyrauja paprasta, stilinga, laisvalaikio tipo apranga, daugiau tamsesnių spalvų. Vos vienas kitas ryškesnis akcentas. Avalynė nuo kedų iki ugg’ų, viršutinė apranga vyrauja nuo švarkelių ir megztukų iki pūkinių striukių. Vieną kitą personą galima pamatyti vaikštinėjant ir su trumpomis rankovėmis ar šortais. Kavinėje besėdint išgėrėm kavos, suvalgėm ledų, o tuomet jau ir pajudėjom tolyn.

Prasukant dar keliomis senamiesčio gatvelėmis netikėtai pakliuvome į unikalią Place D’Albertas. Tai vienas geriausių barokinės architektūros pavyzdžių visame Provanse. Aikštė ir pastatai buvo baigti statyti 1745 m., visos keturios pastatų pusės yra identiškos, o jų didžiulius langus puošia metalu kaustyti balkonai. Aikštės centrą puošią didelis fontanas, kuris pastatytas 1912 m, o jį suprojektavo meno studentai.

Nuo Ekso patraukėme Eguilles miesto link. Iš karto už miesto prasidėjo didžiuliai vynuogių laukai. Kelias gana tiesus, lygus, tad beliko tik mėgautis pačiu mynimu ir gaiviu rudenišku oru. Privažiavus Salon-de-Provence pradėjo lynoti. Visą kelią nuo pat kelionės pradžios bandėme pabėgti nuo lietaus, bet panašu, kad jis mus pagaliau pasivijo. Tad miestelio centre užsukom į infocentrą , ten pasislėpėm nuo stiprėjančio lietaus ir tuo pačiu šiek tiek pasikrovėm telefonus. Infocentro darbuotojas papasakojo, kad yra buvęs Kaune, nes čia gyveno jo mergina, su kuria draugavo, kai gyveno Londone. Minėjo, kad Kaunas paliko labai gerą įspūdį, žmonės labai draugiški, o skundėsi tik šaltu oru (Kaune jis buvo kovo mėn.). Dar mums nurodė, kur būtų gražesnis kelias link Arles. Išklausėm, pasižymėjom, bet nusprendėm, kad esant prastam orui mums naudingiau kuo greičiau pasiekti Arles, kad ir ne tokiu gražiu keliu. Tuo labiau, kad Arles jau esame užsisakę nakvynę 1 nakčiai, kad galėtume viską išsiskalbti, o patys normaliai nusiprausti. Tad nepaisydami įkyriai purškiančio lietaus, sėdom ant dviračių ir numynėm tolyn. Visi turimi dviračio krepšiai yra nebijantys vandens, tad buvome ramūs dėl savo daiktų. Tik kuprinę įkišau į šiukšlių maišą ir surišau taip, kad nesušlaptų.

Ir kaip bebūtų keista, kad pradėjus važiuot už kokių 10 min jau ir lietus pasibaigė, tad mes smagiai sau mynėme gana tuščiu keliu pirmyn. Po truputį jau temo, tad teko ieškotis ir nakvynės. Kol suradome tinkamą, teko numinti dar ~7 km. Apsistojome didelėje tuščioje pievoje šalia Canal de Craponne, visai netoli pagrindinio kelio. Bet nuo svetimų akių mus iš visos pusės saugojo medžių gyvatvorės. Įsikūrėme, pradėjome gamintis valgyti ir vėl užėjo lietus. Sulindome į palapinę ir vakarieniavom jau viduje.