Labas rytas iš Lvovo! Išsimiegojom labai gerai, nors ir ryte jau žadino tradicinis senamiesčio triukšmas. Na, bet ko norėt, kai sumąstai pernakvoti ten, kur viskas ranka pasiekiama.
Po vakarykštės vakarienės šiandien niekas nenorėjo ryte valgyti. Tad nusprendėm traukti į miestą ir kur nors pakeliui išgert kavos. Vos keli posūkiai už viešbučio ir mes jau vienoje iš pagrindinių gatvių – Svobody Avenue. Čia vyksta įprastas miesto vaizdas – kai kurie vaikštinėja, geria rytinę kavą, miestiečiai skuba į darbus, darbininkai dirba.
Gatvės gale matome gražuolius Operos ir Baleto rūmus.
Keletas akimirkų besižavint teatro pastatu ir traukiame toliau apžiūrinėti senamiesčio. Dar keletas posūkių gatvelėmis ir patenkame į turgų, kuriame galime rasti visokių turistams skirtų įdomybių – paveikslų, tradicinių ukrainietiškų rūbų, suvenyrų ir pan. Kainos labai nedidelės, tad gerai, kad laiku įsijungia protas ir neprisiperkame visko, ko reikia ir nereikia. Tik tėvai keletą įdomesnių dalykų nusiperka.
Toliau mūsų kelias veda link Rotušės aikštės. Kadangi vis dar rytas, tai nusiperkame kavos, ledų ir čia pat susiradę pavėsį, skaniai suvalgome. Aplink Rotušės aikštę esantys pastatai labai įdomūs – jie visi turi po tris langus viename aukšte. O tie pastatai, kuriuose yra keturi ar net penki langai buvo turtingesnių ir įtakingesnių gyventojų.
Lipam į Rotušės viršų, kad pamatytume Lvovo panoramą. Bilietų kainos nepamenu, bet čia viskas iš tiesų taip pigu, kad į kainas visiškai nebekreipi dėmesio. O panorama nuo viršūnės fantastiška – matosi ir bažnyčių bokštai, ir senamiesčio gatvelės, ir apačioje važinėjantys tramvajai.
Kai nusileidom žemyn, apačioje buvo išsirikiavę galybė senovinių automobilių – čia jau kaip mums užsakyta! Tėvai prisiminė jaunystės laikus, kai aplink tokie automobiliai važinėjosi. O mums su Mindaugu šiaip buvo smagu tokias apžiūrinėt.
Aplink Rotušės aikštę nuolat važinėja senoviniai tramvajai – seni, girgždantys, kai kurie net su neuždarytom durimis. Panašu, kad čia toks kondicionierius pas juos 🙂
Pietums patraukėm į vieną populiariausių “Krivka” restoranų. Jis įsikūręs sename bunkeryje, įėjimas niekaip nepažymėtas, tad nežinant net nepatektum ten. Ir netgi įėjimas ne paprastas – turi pabelsti į vartus, juos atidaro ukrainiečių karys, tada privalai pasakyti “slava ukraina”, ir tuomet įleidžia. Tiesa, dar ir medaus degtinės visiems duoda. O tada jau belieka traukti į vidų besistebint viskuo kas aplink, susirasti patinkantį staliuką ir ragauti įvairiausių patiekalų. Beje, čia patiekalai ir netgi jų patiekimas primena kareivių gyvenimą – metalinės lėkštės, įrankiai, netgi meniu kaip senas laikraštis.
Gerai pasistiprinę, desertui dar suvalgę ledų, sėdom į mašiną ir pajudėjom link Yaremche. Pakeliui dar turėjome keletą tikslų, ką galim aplankyti, bet deja jų nepavyko pasiekti dėl labai prastų kelių. Iš pradžių dar bandėm važiuoti, bet 500 m pavažiavę visiškai duobėtu keliu nusprendėm suktis atgal (nes iki tikslo taip važiuoti būtų reikėję dar 15 km). Nuoširdžiai nesuprantu, kaip tokiais keliais kasdien važinėja autobusai..
Tad vakare pasiekėm Yaremche ir įsikūrėme viešbutuke, kuris labiau primena gyvenamąjį namą.