Maršrutas: l’Escala – Girona – Vidreres – Lloret de Mar – Pineda de Mar – Sant Pol de Mar
Atstumas: 98,92 km
Vid.greitis: 18,46 km/h
Max. greitis: 52,40 km/h
Išlaidos: 18,00 € – maistas, 16 € – pietūs kavinėj Gironoj.
…
Naktį švietė daugybė žvaigždžių ir visos be galo ryškios. Kadangi buvome laukų viduryje, jų stebėti netrukdė jokios miesto šviesos. Paryčiais atvėso iki 2,9 laipsnių, viskas aplink pasidengė rasos lašiukais. Buvo šlapia kaip po stipraus lietaus. Kiekviena aukštesnė žolė buvo padengta žibančiu voratinkliu, einant žole stengiausi nei vieno iš jų neužkliudyt. Kol Mindaugas dar miegojo, aš čiupau fotoaparatą ir stengiausi įamžinti šitą rytą. Jis tikrai atrodė tarsi magiškas.
Saulė kilo lėtai, iš už kalnų, žadėdama puikią dieną. Buvo giedra, ramu, jokio vėjelio. Panašu, kad šiandien minti bus vienas malonumas.
Jaučiasi, kad šiandien šeštadienis. Keliuose daug dviratininkų – ir po vieną, ir po kelis, ir šeimomis. Kavinės kaimeliuose pilnos žmonių, ypač ten, kur saulėta pusė. Gatvėse ir ant namų čia jau kabo ne Ispanijos, o Katalonijos vėliavos. Važiavimui kelias pakankamai geras, tik vėjas šaltas. O važiuojant jis dar stipriau jaučiasi. Šąla ausys ir bevažiuojant nuolat šniurkščioju nosimi. Kai jau įsidienoja ir saulė aukščiau pakyla, viskas būna OK – ir šilta pasidaro, ir sloga dingsta. Šiandien mus dar kartą aplenkė policijos mašina, bet panašu, kad čia mes niekam neužkliūnam. Tik dar važiuojant Prancūzijoje panašiu į autostradą keliu priešinga kryptimi važiavę policininkai kažką mums rėkė prasilenkiant. Turbūt kažką panašaus, kad čia negalima važiuoti dviračiais. Bet kad mums kito kelio nebuvo. O ir šiaip už 3 km nusukom į šoną. Tai čia ir buvo vienintelis tiesioginis kontaktas su policija.
Per pietus jau ir Gironą pasiekėm. Kelis km pavažiavę priemiesčiais įsukom į patį senamiestį. Šalia vyko vaikų muzikos festivalis, žmonių aplink pilna. Vaikai laksto aplink, ant scenos vaikų grupės koncertuoja, visur tvyro kepamų kaštonų kvapas. Kitoje upės pusėje pamatėme katedrą, pasukom jos link. Nuo ten jau prasidėjo tikras senamiestis – grįstos gatvės, daugybė žmonių, mažytės pilnos kavinės, restoranėliai su staliukais lauke. Palei upę vyko sendaikčių turgus, kur galima nusipirkti visko – nuo vaikiškų žaislų, žurnalų ir knygų iki baldų, muzikos įrašų ir pan. Šiek tiek pasivažinėję nusistatėme tolimesnę kryptį ir patraukėm užmiesčio link.
Beje, reiktų paminėti ir vietinius žmones (tiek France, tiek Spain). Kai jie pamato, kad sustoji ir kažko ieškai navigacijoje ar žemėlapyje, tai patys prieina ar sustoja su motoroleriu ir paklausia, ar nepaklydom, ar nereikia pagalbos. Smagu, kad žmonės neabejingi. O ir Gironos senamiestyje vienos kavinės darbuotoja, ruošdama staliukus lauke užklausė, ar mes iš Lietuvos, nes pamatė vėliavėlę ant dviračio.
Iš Gironos į Vidreres mūsų kelias vedė per kaimus. Kitas galima kelias buvo tik autostrada, tad teko susipažinti su daugybė kaimelių. Daugumoje jų net šeštadieniais tylu ir ramu. Daugiau veiksmo tik ten, kur ūkininkai dirba žemę, nurinkinėja obuolius ar tvarko pačias obelis, genėja šakas. Čia obelų kur kas daugiau negu alyvmedžių ar vynuogių. Iš karto didelis skirtumas su France. O ir akivaizdu, iš kur pas mus tie ispaniški obuoliai atkeliauja. Jie tokie pat kaip parduotuvėse – blizgantys, gražūs, tobulos formos. Beje, vietinėse parduotuvėse obuoliai gana brangūs – nuo 1,5 iki 3 eur.
Na, o grįžtant prie kaimų, tai čia gyvenimas labai lėtas. Ūkiuose ir pievose matosi arklių, avių ir asilų. Prie namų dirbančių žmonių nedaug. Pakeliui pravažiavome keletą laukuose įkurtų kapinių. Prie jų su automobiliu privažiavę vyresnio amžiaus žmonės neša žvakutes uždegti. Tuo tarpu netoliese kaime esančios bažnyčios kieme berniukai susėdę ant suoliuko kažką žaidė telefonu.
Vienoje vietoje mūsų kelias pasuko nuo asfaltuoto į miško keliuką, kuris buvo pažymėtas kaip dviračių takas. O dar ir į kalną jis ėjo. Taip ir kankinomės kurį laiką su savo plentiniais dviračiais važiuodami per mišką. Bet gerai, kad iš planuotų 5 km tas keliukas per mišką tęsėsi gal tik apie 1,5 km. Po to jau prasidėjo asfaltas, nuokalnė ir mes mėgavomės tokiu važiavimu.
Nuo Vidreres iki pat pajūrio kelias turėjo eiti visą laiką į nuokalnę, tad manėm lengvai numinsim iki pat pakrantės. Bet kai pasukom į tą kelią, pasirodė ir labai stiprus priešpriešinis vėjas. Iki šiol niekada nemaniau, kad minti nuokalne gali būti taip sunku. Dviratis beveik nejuda, nes tave tiesiog neša atgal. Neminant (nuokalnėje!) dviratis iš karto stoja. Taip kankinomės apie 7 km, po to pravažiavome trumpą tuneliuką (apie 200 m), ir prasidėjo labai staigus nusileidimas. Jis tęsėsi apie 2 km. Čia pasiekiau netgi 52,40 km/h greitį, o nuo šalto priešpriešinio vėjo net oda pašiurpo. Įsivaizduoju, jei nebūtų vėjo, tektų stabdžius stipriai užspaudus laikyt.
Nusileidę į Llamar de Mar patekom į tikrą vasaros Palangą. Blizgučiai, tranki muzika, niekučių parduotuvės, barai, kavinės lydėjo iki pat jūros. Pakrantėje viename bare vyko vestuvių ceremonija. Bet pagal jaunųjų aprangą ir visa tai, kas vyko man buvo panašiau į vestuvių parodiją negu į tikrą ceremoniją. Kaip ten yra iš tiesų, sunku pasakyti. Bet mums norėjosi kuo greičiau iš čia dingti.
Tolimesnė ir paskutinė mūsų kryptis – Barcelona. Gerai pamynėm dar kokią valandą ir pradėjom ieškoti nakvynei vietos. O nieko normalaus aplink nėra – visur pakeliui tik miesteliai, jokio didesnio parko, lauko ar miško. Taip ir saulę palydėjom bemindami. O ji šiandien kaip niekad graži – didelė, raudona, leidosi tiesiai į jūrą. Po saulėlydžio jau ir temti pradėjo, o nakvynės vietos mes dar neradom. Nusprendėm sukti į patį pajūrį ir kur nors rasti kokį ramesnį kampą. Gatvelės link pakrantės tikras labirintas – aukštyn žemyn, tai pagal eismą, tai prieš eismą. Bet pagaliau nusileidom iki pakrantės, čia ir paplūdimys smagus yra. Tik viena problema – paplūdimys yra už geležinkelio, jokio praėjimo nėra. Nuvažiavom palei geležinkelį einančiu taku iki pabaigos ir ten radome neaptvertą vietą per geležinkelį į paplūdimį. Persikėlėm per ten dviračius, o po minutės pro mus pralėkė traukinys. Pagaliau mes paplūdimyje šalia didelių uolų ir aukštų žolių. Radom šiokią tokią užuovėją, kuri atskirta nuo praeivių akių ir tuo pačiu su puikiu vaizdu į jūrą. Prietemoje dar spėjom pasistatyti palapinę, o tada jau ir visai sutemo. Paskutinis vakaras palapinėje pajūryje po žvaigždėtu dangumi ir šalia nuolat pravažiuojančiais traukiniais. Romantika, ne kitaip 🙂
