Atsibundam tikram ukrainietiškame kaime – už langų įvairios trobelės, girdisi naminių paukščių balsai, loja šunys. Prisimenam, kad šiandien rugsėjo 1-oji diena, kai pamatom, kaip mūsų viešbutuko šeimininkai išlydi savo dukrytę į mokyklą.
Dar vakar sužinojome, kad Kosiv’e turgaus šiandien nebus. Pasirodo, informacija internete suklaidino, ir turgūs vyksta tik šeštadieniais. Na, bet kadangi jau atvykom į šį mažytį kaimelį, nuėjom pasivaikščioti pagrindinėmis gatvėmis. Čia esančioje parduotuvėje užmatom lietuviškų “Karūnos” saldumynų, nors mums kur kas įdomiau išbandyti ukrainietiškus “Rochen” skanumynus.
Kol tėvai apžiūrinėjo mažytėse parduotuvytėse esančius vietinius gaminius, mes su Mindaugu patraukėme ieškoti kavos. Jos radome autobusų stotyje, kur vyresnio amžiaus moteris buvo lauke pasistačiusi kavos aparatą ir pardavinėjo kavą. Mums paprašius juodos kavos, ji iš karto norėjo įpilti cukraus – laiku spėjom pasakyti, kad kavą geriame be cukraus. Ji taip nepatikliai į mus pasižiūrėjo nelabai supratusi, kaip galima kavą gerti be cukraus. Tai man labai priminė laikus prieš 20-25 metus, kai cukraus turėjimas namuose ir apskritai saldumynai reiškė gerą gyvenimą.
Na, o mes dar nuo vakar kopimo į kalną šiek tiek per daug įdegusiais veidais, sėdom į mašiną ir patraukėm į kitą lankytiną miestą – Chernivtsi. Pakeliui stebėjome vaikus, einančius po rugsėjo 1-osios šventės. Vaikai pasipuošę tradiciniais ukrainietiškais rūbais.
Niekaip negaliu atsistebėti pro šoną vis važiuojančiais jau mums beveik antikvariniais automobiliais.
Atvykę į Chernivtsi patraukėme į pačią miesto širdį – senamiestį ir Kobylyansky gatvę. Tai pėsčiųjų gatvė, sumažintas Laisvės al. Kaune variantas. Čia pilna įvairiausių kavinių, restoranų, viešbučių, įstaigų. Ir žinoma, žmonių. Nemažai šeimų su vaikais švenčia pirmąją mokslo metų dieną. Teigiama, kad prieš 200 m. ši gatvė vadinosi Pańska, o ją kelis kartus per dieną plaudavo su muilu ir vandeniu. Prieš įeinant į šią gatvę reikėdavo nusivalyti batus. Viena iš legendų byloja, kad prieš šventes gatvė yra šluojama rožių puokštėmis.
Išalkę ilgai tinkamos vietos neieškojome, ir užsukome į Kobylyansky gatvėje esantį restoraną “Kvinta”. Čia buvo pilna žmonių – vieni pietavo, mokytojai šventė rugsėjo 1-ąją, turistai užkandžiavo ir mėgavosi vietiniai patiekalais.
O pagrindinis Chernivtsi mieste lankytinas objektas – universitetas. Jis įkurtas 1875 m., kaip Franz-Josephs-Universität Czernowitz. Visas kompleksas yra tarsi didinga pilis ar rūmai, galinti netgi sudaryti vaizdą, kad atsidūrei Hario Poterio aplinkoje. 2011 m. Chernivtsi universitetas įtrauktas į Unesco pasaulio paveldą.
