Ir štai atėjo ta diena, kai iš žemyninės Ispanijos visi kelsimės keltu į Tenerifę. Mes su Danu keltu kelsimės pirmą kartą, Mindaugas ganėtinai seniai, bet jau yra kėlęsis keltu į vieną iš Graikijos salų. Bet šį kartą kelionė bent jau kažkiek turėtų būti komfortiškesnė – juk netgi turėsime savo atskirą kajutę 🙂
Važiuoti nuo Esteponos iki Huelvos mums buvo maždaug 3,5 val. Naiviai tikėjomės, kad bent pusę šio kelio Danas pramiegos. Deja, kaip ir dažniausiai būna, viskas būna atvirkščiai. Jis nusnūdo vos 40 min, o likusį laiką reikėjo su juo užsiimti, kad nepradėtų labai zirzti kėdutėje.
Prie kelto atvykome dar likus daugiau nei 1,5 val. Buvo parašyta, kad reikia būti anksčiau, nors dabar tam prasmės nelabai matau. Vis tiek visi dar ilgokai stovėjome bendroje eilėje. Ir tik vos truputį pajudėjome į priekį, kai visus automobillius rikiavo į eiles. Užtat turėjome namažai laiko apžiūrėti bendrakeleivius, su kuriais artimiausią parą būsime ganėtinai ribotoje aplinkoje. Kas mane nustebino, kad čia buvo nemažai šunų. Nuo visai mažiukų iki ganėtinai didelių. Žinoma, juos gabenti keltu greičiausiai yra kur kas paprasčiau negu skraidinti lėktuvu. Tarp keleivių buvo keletas motociklininkų, “hipių” šeimynėlė, turistinių visureigių, mažų lengvųjų automobilių ir autobusiukų, kurių viduje neabejotinai žmonės ne tik keliavo, bet ir gyveno 🙂 žodžiu, publika įvairi ir žadėjo smagių nuotykių.

Aš labiausiai nekantravau įvažiuoti į keltą ir pamatyti, kaip ten viskas iš vidaus. Buvo viskas įdomu – ir kaip skirsto mašinas, kur jas parkuoja, kaip pavyks pačiai įvairuoti į antrą aukštą ir prisiparkuoti nustatytoje vietoje. Bet viskas buvo labai lengvai ir paprastai, tiesiog seki nurodymus ir važiuoji ten, kur rodo. Beje, buvo keista, kad visame covido kontekste jokių skiepų pasų čia netikrino.

Palikom mašiną parkinge, susirinkom reikalingus daiktus ir išėjom ieškoti savo kajutės. Keltas, nors ir nedidelis, bet pasirodė labai jaukus ir tvarkingas. Koridoriai tarp kajučių kaip viešbutyje – ilgi praėjimai su daugybe durelių šonuose, visas takas padengtas kilimu. Pati kajutė irgi visai jauki, nors buvo baimės, kaip jausiuosi patalpoje be langų. Turiu tokią lengvą klaustrofobijos formą, ir man nėra labai jauku būti tokiose patalpose.
Kajutėje buvo paruoštos dvi lovos (beje, ganėtinai plačios, ko nesitikėjau), ant staliuko buvo padėtas vanduo, taip pat buvo televizorius ir nemokamas wifi (kuris deja man labai sunkiai veikė). Užbėgant įvykiams už akių, tai labai keistas jausmas, kai išplaukus į vandenyną ryšio telefone nėra, mobilus internetas neveikia, o čia turėjęs veikti wifi irgi retai kada normaliai pasijungia. Tada supranti, kiek daug esame priklausomi nuo ryšio priemonių, nuo jausmo, kad norime būti tiek pasiekiami kitų, tiek ir patys bet kada susisiekti su kitais.
Beje, kol visur vaikštinėjom ir apžiūrinėjom, mums labai pravertė nešioklė. Danas buvo trumpai miegojęs pietų miego, tad jėgų turėjo ne per daugiausiai, o ilgai nešioti jį ant rankų bent jau man yra per sunku.

Po poros valandų plaukimo ir atsiradusio lengvo siūbavimo man prasidėjo kažkas panašaus į jūros ligą. Šiek tiek pykino, skaudėjo ir svaigo galva, kojos linko. Kurį laiką tiesiog sėdėjau atrėmus galvą į kėdės atlošą, nes atrodė, kad sunku net pajudėti. Čia labai pagelbėjo Mindaugo iš baro atnešta šaltutėlė coca cola. Dabar pagalvojus, buvau labai naivi, nepasiimdama į keltą jokių gazuotų gėrimų. Juk niekada jame nebuvus sunku įsivaizduoti, kokie bus pojūčiai.
Silpnumas tęsėsi visą vakarą, tad po vakarienės restorane nieko nelaukus keliavau su Danu miegoti. Džiaugiausi, kad bent jau jis čia jautėsi labai puikiai, ir jam tas lengvas siūbavimas nesukėlė jokių nesklandumų.

Rytas už vakarą kelte pasirodė tikrai geresnis. Nors miegojau tikrai neblogai, bet džiaugiausi, kad čia nakvoti reikėjo tik vieną naktį. Po pusryčių restorane išėjom su Danu patyrinėti keltą. Išbandėm ir vip krėslus, ir žaidimus su kitais vaikais denyje, iš registratūros darbuotojos gavom dovanų spalvotų pieštukų ir spalvinimo knygutę, tai keletą minučių buvo papildomos veiklos.

Pietų miegui Daną Mindaugas pasiėmė su nešiokle ir išėjo dirbti su kompu, o aš gavau keletą valandų relax’o 🙂 Jas išnaudojau su kaupu – paskaičiau knygą, atsigėriau šalto nealkoholio alaus, pafotkinau ir pafilmavau kelto aplinką.

Danui prabudus ir vėl viskas buvo “in action”. Iš tiesų, kelte vaikams labai smagu – daug laiptų, skirtingų kėdžių, ant kurių visų būtina užsilipti, apatiniame denyje vis išeina žmonės pavedžioti šunis, o kur dar kartu plaukiantys kiti vaikai. Ir nesvarbu, kad vieni kitų kalbos visai nesupranta – vaikai puikiai susišneka tiek gestais, tiek ir veido mimikom 😀
Taip visai nejučiom atėjo ir vakarienės laikas. O prieš ją dar spėjom tolumoje pamatyti artėjančios Tenerifės krantus ir Teidės ugnikalnio viršunę. Beje, maistas kelte labai geras (keliaujant kajutėje maistas įeina į kainą). Kiekvieną kartą yra keletas pasirinkimų tiek užkandžių (pvz salotos, vaisiai, pyragas, jogurtas ir pan.), tiek pagrindinio patiekalo (žuvis, paella, kiaulienos kepsniai, dešrelės, pasta ir pan.) ar garnyro (bulvytės, ryžiai, daržovės ir pan.). Danas nemažai patiekalų išbandė, o labiausiai užskaitė paella su jūros gėrybėmis, pastą ir bulvių kroketus.

Sutemus jau keliavome pakuotis daiktų, nes už kelių valandų turėjome prisišvartuoti Tenerifės sostinėje Santa Cruze. Iš kelto išvažiavome jau po 23 valandos, o Dano iki to laiko užmigdyti kelte taip ir nepavyko.. Tai prireikė visų kantrybės resursų, kol atvažiavome iki nakvynės vietos. O čia jam užteko kelių minučių ir buvo visiškas “out’as” 😀

Keliauti keltu, jeigu nėra jūros ligos, tikrai yra ganėtinai paprasta ir patogu. Net keliaujant su nuolat dėmesio reikalaujančiu toddler’iu radome nemažai veiklos ir turėtų žaislų beveik neprireikė. O keliaujant tik suaugusiems tai iš vis smagus poilsis ir relax’as su knyga rankoje, filmu, vyno taure ir kokiais užkandžiais.