Cruchten – Goebelsmuhle – Liege – Maastricht – Eindhoven

Šią dieną galima pavadinti “Trys šalys per tris valandas” 🙂 Bet apie viską iš eilės…

Miegojau (jei iš vis buvau normaliai užmigus) labai prastai. Prabusdavau nuo menkiausio garso. Aplink palapinę šakas vis traškino keletas didžiulių rupūžių (mes buvom šalia upės). Paskutinis traukinys nuvažiavo apie pusę 1 nakties. Kitas buvo tik 4 val. ryto. Šiąnakt pagalvojau, kad daugiau jokių siaubo filmų nebežiūrėsiu. Šiek tiek ramiau užmigau tik apie 5 val. ryto, kai jau švito ir vis dažniau pravažiuodavo traukiniai.

Pusę 8 ryto jau nusprendėm keltis. Prasmės ilgiau miegot nebebuvo – aš toje vietoje vis tiek nebūčiau pailsėjus, o Mindaugas per mane irgi nelabai galėjo pamiegot. Tad greit pavalgėm, susipakavom ir susiruošėm mint toliau. Dar nespėjus pajudėti prie mūsų privažiavo liuksemburgietis senukas su dviračiu (pro mus ėjo dviračių takas). Kaip ir visi klausinėjo iš mus mes, kur keliaujam, kiek jau nuvažiavom, koks mūsų tikslas. Po to pats pasakojo, kad yra skaitęs, jog Lietuvoje yra daug gerų dviračių takų. Manau, jis nebent apie pajūrio dviračių trasas kalbėjo. Nes jei su tokiom mintis sugalvotų atvažiuot į Lietuvą, tai labai nusiviltų 🙂

Kelionės pradžia buvo labai smagi, dviračių takas ėjo per laukus, miškus, gražūs vaizdai, poilsio zonos ir pan. Daug žmonių čia vaikšto su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Nemažai sportuojančių ir aktyviai gyvenančių žmonių. O mūsų smagus pasivažinėjimas greitai baigėsi, vėl buvo daugiau nei 3 km įkalnė. Vėl mynėm, vedėmės dviračius, sėdėjom pakelėse, vėl mynėm, vėl ėjom ir t.t. Sunku buvo taip, kad net pasakot nebesinori. Išvargina tokie pakilimai… Didžiulių pastangų dėka atmynėm iki Boursheid. Gyvenvietė ant didelio kalno viršūnės. Iš nuovargio nebesinorėjo net dairytis aplink. Nors šalia buvo ir gražių pilių slėniuose, ir puikių dvarų, ir sodybų. Kelios poilsio minutės ir pasiprašę pas žmones vandens išmynėm toliau. Mūsų vanduo jau buvo visiškai pasibaigęs, o per tokį karštį bandant užmint į kalną belieka tik vandenį ir gert, kad nors kiek blaivią galvą išlaikyt. Nuo Boursheid iki Goebelsmuhle keliu per mišką (apie 1,5 – 2 km) leidomės serpantinų keliu per mišką. Leidomės nuo pat viršaus iki pat apačios, kur tekėjo sraunus kalnų upelis, toliau įsiliejantis į Sauer upę (tekančią net per tris šalis: Belgiją, Liuksemburgą ir Vokietiją). Kas labiausiai neįtikėtina, kad per šitą kalną veda ir visose navigacijose rodomas dviračių takas. Esu įsitikinus, kad į viršų juo pakilt visą laiką minant tikrai yra neįmanoma. Didelė užuojauta tiems, kurių planuose bus kelias priešinga negu mūsų kryptis.

Bet mes tuo tarpu apie tai per daug negalvojom ir vos nusileidę iki upės, griuvom ant žolytės ir kurį laiką tiesiog ilsėjomės nieko neveikdami. Nesinorėjo absoliučiai nieko – nei valgyt, nei gert, nei tuo labiau kažkur važiuot – jėgų buvo totalus 0. Mindaugas dar nuėjo išsimaudyt, nors vanduo buvo ledinis, aš valandėlę nusnūdau (vis tiek neišsimiegojus naktį labai sunku taip keliaut). Pailsėję pasigaminom pietus ir pastebėjom, kad visai šalia mūsų eina geležinkelis. Jei yra geležinkelis, keletas gyvenamųjų namų, vadinasi turi būti ir stotis/stotelė. Nusprendėm daugiau į jokius kalnus čia nebeminti, o sėst į traukinį ir pasistengt privažiuoti kuo arčiau Belgijos sienos. Traukinių stotelę lengvai suradom, išsirinkom mums tinkamą traukinį link Belgijos ir ėmėm laukti. Atėjo reikiamas laikas, o traukinio nėra. Keista. Juk jie čia nevėluoja. Kai traukinio nebuvo jau 5 min, supratom, kad kažkas čia ne taip. Kitas traukinys atvyko po 10 min ir mums tinkama kryptimi buvo tik viena jo stotelė. Nusprendėm pavažiuot bent jau tiek. Įlipę į traukinį iš kontrolieriaus sužinojom, kad mums reikalingas traukinys į Troisvierges nestoja Goebelsmuhle stotelėj. Vadinasi labai gerai, kad nusprendėm su šituo pavažiuot. Beje, už tą vieną stotelę iš mūsų net pinigų neėmė. Super! Išlipus Kautenbach stotelėj kontrolierius nurodė, į kurį kelią mums eiti. Iki mums reikiamo traukinio buvo likę vos kelios minutės. Iš šalia buvusio gėrimų aparato nusipirkom šaltutėlės colos ir kaip niekad skaniai ją išgėrėm. Greitai ir mūsų dviaukštis traukinys atvažiavo. Mūsų vagonas buvo pats pirmasis, skirtas mamoms su kūdikių vežimėliais, ir dviratininkams. Patekom į tikrą turgų. Ten kaip supratom buvo dvi sesės ir jų vaikai – viena paaugus dukra, kelios mažos mergaitės ir dar kūdikis. Visos greičiausiai iš apsipirkimo sostinėj vyko, nes aplink buvo pilna maišų iš rūbų parduotuvių. Vaikai valgė čipsus, gėrė colą ir visi labai garsiai kalbėjo. Po kelių stotelių jos išlipo ir tada pasidarė labai tylu. O tie dviaukščiai traukiniai tai tikra fantastika – minkštos sėdynės, kondicionieriai, taip ir norisi važiuot kuo toliau. Beje, už šią kelionę sumokėjom po 2 €, už dviračius mokėt nereikėjo. Nuvažiavom nuo Kautenbach iki Troisvierges (jau visai šalia Belgijos sienos). Šioje stotyje susiradom už valandos vykstantį traukinį į Liege (netoli Olandijos sienos). Apsidžiaugėm nerealiai! Šiandien atsirasim kažkur netoli Olandijos. Parkelyje sau ramiai palaukėm traukinio, sumokėjom po 21,50 €, ir po 5 € už dviračius. Važiavom apie 1,5 val ir atsidūrėm Liege. Na ką gi, po truputį artėjam prie išsvajotosios Olandijos. Nors buvo jau 23 val., bet azarto pagauti peržiūrėjom tolimesnius traukinius. Visai neužilgo turėjo važiuoti traukinys į Maastricht (jau Olandija!!!). Aplinkui temo, buvo visiškai neaišku, nei kada, nei kokioje šalyje mes nakvosim. Iš Liege į Maastricht sumokėjom po 5 €.

Maastricht’e atsiradom jau apie vidurnaktį. Pasirinkimai buvo du: arba mes liekam Maastricht’e ir ryte bandom pajudėt (bet rast nakvynę viduryje tokio miesto būtų sunkokia…), arba bandom kažkokiu būdu judėt iš miesto dar šią naktį. Greit peržiūrim traukinių maršrutus – vienas važiuoja iki Eindhoven’o dar šią naktį. Iš stoties darbuotojo sužinojom, kad traukinyje bilietų įsigyti nėra galimybės, stoties kasos jau aišku nebedirba, o bilietų automatas priima tik monetas. Pas mus tiek monetų nebuvo. Aplinkiniai žmonės paminėjo, kad šalia esantis kazino iškeičia pinigus. Mindaugas nulėkė į ten, išsikeitė 50 € ir parbėgo atgal. Nusipirkom bilietus po 16,30 €, ir likus 10 min iki paskutinio traukinio išvykimo įsėdom. Mes keliaujam toliau!!!

Eindhoven’e išlipom jau po 1 val. nakties. Atsidūrėm miesto centre, kuriame visi linksminosi šeštadienio naktį. Miestas šviesus, žmonių daug. Jei būtume be dviračių, visai smagu būtų į kokį barą užsukti. Bet šios dienos paskutinis tikslas – galbūt kažkur už miesto susirasti nakvynei normalesnę vietą. Ką gi, mes su dviračiais ir esam Olandijoje. Geriau ir būti negali. Navigacijoje nusistatėm kryptį link Nijmegen ir smagiai dviračių takais vidury nakties riedėjom tolyn. Sunku pasakyt kiek nuvažiavom, bet gal po pusvalandžio radom visai įdomų kampą miesto pakraštyje. Šalia kažkokio zoologijos sodo/gyvūnų parko ar kažko panašaus (pagal kvapą ir garsus taip sprendėm), šalia pagrindinio kelio buvo toks uždaras kampas, apaugęs didelėm žolėm ir dilgėlėm. Ganėtinai uždaras, kad būtų galima normaliai nakvot atokiau nuo žmonių. Šiai nakčiai bus gerai. Šiek tiek išsimindėm aplinkines dilgėlės ir pasistatėm palapinę. Pasigaminom vakarienei koldūnų ir tada išgirdom didžiulį (pagal garsą) lojantį šunį, bėgantį mūsų link. Šiek tiek baimės buvo. Juk pabėgti jau nebėra kur, mes palapinėj, o šuns lojimas tik artėja. Mūsų laimei, tas šuo buvo už didžiulės tvoros, kuri buvo vos du metrai nuo mūsų palapinės. Cha cha cha! Miegosim su sargyba už tvoros. Skaniai pavalgėm ir nusmigom 🙂