Statistika:
Maršrutas: Civitavecchia – Roma
Atstumas: 37,79 km
Vid. greitis: 13,35 km/h
Išlaidos: 28,27 € (12,67 € – maistas, 15,60 € – traukinys Civitavecchia – Rome)
…
7.30 val. Rytas. Pusryčiai. Ir krūvos skruzdėlių aplink mūsų maisto krepšius. Nuo šito tai išsigelbėjom pakankamai lengvai. Užtat kai man dedant daiktus palapinėje iš po miegmaišio išlindo didžiulis voras, tai klykdama iš palapinės išlėkiau. Po kelių minučių grįžus atgal supratau, kad ten viso labo buvo nedidelis krabas, kuris tamsoje man atrodė panašus į didelį vorą 🙂
Juodamiesi iš tokių nuotykių išsivirėm kavos, suvalgėm likusias vynuoges ir po sumuštinį. Per daug neskubėjom, nes šios dienos pagrindinis tikslas – pasiekti Romą. Iki jos būtų apie 70 km, bet jau vakar nusprendėm, kad negaišim laiko važiuodami nuobodžiais keliais. Civitavecchia traukinių stotyje nusipirkom bilietus iki Romos (5 EUR žmogui ir po 3,5 EUR dviračiams). Dviaukštis traukinys, minkštos patogios sėdynės ir valanda laiko traukinyje tikrai neprailgo.
Atvykom į didžiausią Romoje Termini traukinių stotį. Bent trisdešimt geležinkelio bėgių, daugybė žmonių, dauguma su didžiuliais lagaminais. Su dviračiais vos sugebėjom prasibraut pro minią. Atstovėjom eilę prie lifto ir nusileidom tiesiai į Romos miesto centrą. Eismas, judesys, triukšmas – viskas aplink apėmė mus greičiau negu mes spėjom susivokti. Kelis kartus giliai įkvėpėm, ir nėrėm su visais į bendrą veiksmą. Pagal galimybes, bandėme prisitaikyti prie automobilių, tai prie motorolerių ar pėsčiųjų. Teko ir viduriu kelio važiuot, ir per pėsčiųjų perėjas, ir vos su autobusais nesusidurt.
Pravažiavom ispaniškus laiptus – vieną labiausiai lankomų turistinių objektų. Turistai kiek įmanydami stengiasi gražesnius “selfius” pasidaryti, o vietiniai į juos net dėmesio nekreipdami sugeba eidami skubiu žingsniu netgi valgyti makaronus ar prabėgdami greitai išgerti espresso.
Neužilgo pasiekėme St. Angelo pilį. O ji mane ypatingai traukia po perskaityto Dan Brown romano “Angelai ir demonai” (ši knyga mane sužavėjo kur kas labiau negu įžymusis “Da vinčio kodas”).
Įsiamžinam ant tilto ir judam toliau ieškodami wi-fi. Mums jis būtinas, norint surasti nakvynės vietą. Šiaip su internetu čia sudėtinga, bet kaip sakoma, “kas ieško, tas randa”. Vienoje siauroje gatvelėje, pro kurią vos pravažiuoja didesnis automobilis, radome išsvajotą wifi ryšį. Susėdom šalia restorano ant gretimo namo laiptukų ir pradėjom tyrinėti viešbučius. Arčiau centro esantys pasirodė pakankamai brangūs, tad nusprendėm ieškotis nakvynės toliau nuo centro. Vis tik su dviračiais esam, atvažiuosim iki centro. Susiradom tokį nebrangų viešbutuką už 10 km nuo centro. Pabandėm įsilieti į vietinių eismą. O jis tikrai ne kiekvienam įkandamas. Patikėkit, ramiai vaikščioti palei pagrindines gatves toli gražu nėra tas pats, kas būti to eismo viduryje. Daug eismo juostų, daug mašinų, motorolerių, dar keli dviratininkai išlenda atrodo iš niekur, ar netgi arklys miesto centre atsiranda. Viskas juda greitai, o norėdamas nuo to neatsilikti turi sugebėti greitai nardyti tarp automobilių. Visi motoroleriai (o tuo pačiu ir mes su dviračiais) prie šviesoforų suvažiuoja į priekį prieš visas mašinas. Nerealus jausmas ir garsas, kai kokie 10 motorolerių vienu metu spaudžia gazą iš karto, kai tik pamato žalią šviesą. Supratom, kad reikia šiek tiek naglumo ir drąsos, norint greitai judėti Romos gatvėmis. Panašu, kad mums to tikrai netrūksta. Todėl puikiausiai jautėmės nardydami po gatves. Galiausiai net didžiulės sankryžos nebegąsdino. Sugebėjom net smartus sankryžose aplenkt. Manau, tikrai sugebėtume gyvent tokiame “tvarkingame” chaose.
O mūsų “viešbutis” (kurio net viešbučiu toli gražu nepavadinsi) pasirodo esantis jau užmiestyje, gyvenamųjų namų kvartale. Aplink pievos, žirgynas ir š…. kvapas. Apsidairėm ir supratom, kad visai nenorim čia praleist dviejų naktų. Iš miškų ir laukų išvažiavę toli gražu nenorėjom vėl ten pat sugrįžt. Atšaukėm šitą rezervaciją ir patraukėm atgal link miesto centro. Pasirodo, Romos miestas tęsiasi apie 5-6 km nuo centro. Toliau jau užmiestis. Pakeliui link centro stabtelėjom suvalgyti ledų ir pasigavę internetą susiradom kitą viešbutuką visai šalia Vatikano miesto. Jau beveik tamsoje atvažiavom į reikiamą gatvelę, bet viešbučio iškabos čia jokios. Bet mums į pagalbą atėjo toje pačioje gatvėje esančio restorano darbuotojai, kurie susiskambino nurodytais kontaktais ir sutarė, kur mus pasitiks.
Pasirodo, kad šitas “viešbutukas” yra paprastas trijų kambarių butas, kuriame gyvena moteris su dviem vaikais. Panašu, kad gyvenimas Romoje pakankamai brangus, nes ji nuomoja du kambarius turistams. Puiki vieta, susisiekimas, tvarkingai įrengti kambariai – pasijutom kaip namie. Vos pradėję įsikurti, gavos arbatos su sausainiais. O svarbiausia, mes gavom dušą! Atsigavę, pasistiprinę ir pagaliau atrodydami kaip normalūs žmonės, vakare patraukėm į naktinę Romą.
Gatvėse eismas jau aprimęs, oras šiek tiek atvėsęs, vaikštinėti labai smagu. Restoranai tik dabar pradeda šurmuliuoti, žmonės po dienos kaitros pagaliau prisėda gyvam pokalbiui ar diskusijai su draugais. Mūsų kelias vedė tiesiai link Vatikano miesto, prie Šv.Petro bazilikos. Žmonių netgi vakare čia yra – dauguma fotografuojasi, kiti tiesiai šiaip vaikštinėja, dar kiti panirę savo mintyse stovi. Gal jaučia aplink tvyrančią tikėjimo aurą. Visoje aikštėje tvarkingais kvadratais sustatytos kėdės. Tik sekmadienį sužinojom, kad čia vyko ypatingos mišios, kurias laikė pats Popiežius. O mums bebūnant aikštėje, į ją įžygiavo keli šimtai vaikų, kunigų ir vienuolių. Praėjo didžiuliu ratu, sustojo tiek bazilika ir toliau nuėjo miesto link. Taip ir likom nesupratę, kas jie tokie ir ką čia darė.
Mes toliau nuėjom iki St.Angelo pilies, pakeliui klausydami gatvės muzikantų grojamos muzikos, stebėdami juokingus japonų turistus ir žavius vietinius romiečius. Susėdom ant šalia pilies esančių laiptukų ir grožėjomės rudeniškai jaukia ir žavia Roma. Pakankamai šilta, jauku, aplink čeža nukritę geltoti lapai, skraido paukščiai. Aplink žmonės atsipalaidavę, popietinio skubėjimo nelikę nė kvapo.
Vaikštinėdami po Romą jau ir išalkom. Sustojom mažame jaukiame restoranėlyje suvalgyti picos ir išgerti espresso. Pica buvo tobula, tikra itališka. Kaip Mindaugas sakė, net kraštus galima suvalgyti. O geriausi tai padavėjai. Jie su visais klientais elgiasi kaip su draugais. Atneša tai, ką kiekvienas užsisako, tada patys įsipila sau alaus, atsisėda prie laisvo staliuko ir surūko cigaretę. Pašneka su praeiviais, pakalbina klientus – puiki jauki atmosfera kuriama tiesiog akyse. Po espresso kavos atgavom jėgas ir išėję iš restorano vos už kelių posūkių patekom į Navonos aikštę. Vėlgi turistiniuose leidiniuose aprašyta vieta, todėl šalia žmonių nemažai. Tik panašu, kad dauguma nelabai suvokia, ko čia atėjo. Dairosi, prisėda ant suoliuko, tradiciškai nusifotografuoja ir įkelia foto į facebook ar instagram’ą.Dar truputėlį pasivaikštinėjom po Romą, ir po vidurnakčio jau patraukėm link namų. Pakeliui prasiėjom upės pakrante, kuri kaip “de javu” jausmas tarsi perkelia į Paryžiaus Senos pakrantes. Arkiniai tiltai, laiptai, bukinistų prekystaliai, benamiai, ir per rudeninius lapus lakstančios ir maisto likučius rankiojančios žiurkes. Kiekvienas čia randa savo vietą.