Statistika:
Maršrutas: Bouyon – Greolieres – Thorenc
Atstumas: 33,01 km
Vid. greitis: 11,65 km/h
Max. greitis: 47,50 km/h
Išlaidos: 15 € – maistas
…
Naktis buvo labai rami, vos viena kita pravažiuojanti mašina. O ankstyvą rytą 7 val. mus jau žadino įvairiausių paukščių balsai. Jie tokie keisti – tarsi kokio prisukamo žaisliuko garsas. Naktį sulaukėme lietaus, tai ryte palapinės viršutinis sluoksnis buvo nusėtas vandens lašeliais, o visa žolė aplink buvo šlapia. Išgėrėme kavos, pasišildėm vakar išsivirtus ryžius (šiek tiek apsiskaičiavom ir pasigaminom per daug), ir žiūrėjom kaip virš kalnų teka saulė. Visiškai idiliškas vaizdelis. Aplink tik daugybė alyvmedžių, o horizonte vien kalnai, kurie iš pradžių rausta, o vėliau jau ir geltonuoja nuo patekančios saulės.
Kol viską susipakavom ir pajudėjom, atėjo jau ir 9.30 val. Iš anksto pasižiūrėjom, kad šiandien mūsų laukia mažiausiai 10 km įkalnė, tad buvom nusiteikę. Bouyon miestelyje pasipildėm vandens, pasisveikinom su sportininkais ir numynėm kiek lėtesniu tempu į kalną. Aplink visą pusdienį driekėsi fantastiški vaizdai. O vienu metu iš pakelės staigiai prieš akis pakilo ir nuskrido kažkoks paukštis – didokas, storas, spalvotas. Gal kokia fazano patelė ar panašiai.
Aš iš savo pusės galiu pasakyti, kad man visada smagu kylant į kalną turėti pakankamai laiko pafotografuot. Nes jei leistumeisi greitai žemyn, paprasčiausiai nespėtum laiku sustoti, o kartais ir gaila lekiant dideliu greičiu viduryje stabdyti. Taigi, laiko nuotraukoms negailėjom.
Greolieres miestuką pasiekėm ~14 val. Čia veikė vos viena parduotuvė (ir ta pati pačiame pakraštyje), vienintelė kavinė, ir vos keli žmonės gatvėse. Prie kavinės susėdę du vyrai gėrė kavą ir apie kažką labai intensyviai diskutavo. Šunys lėtai slankioja gatvėmis, mašinos ir tos vos velkasi. Visai kitas gyvenimas čia – viskas kaip sulėtintame filme. Bet reikia paminėti, kad čia jie turi netgi mokyklą (!) ir senovinę akmeninę bažnytėlę. Gatvelės pačiame miestelyje siauros, mašina su dviračiu jau sunkiai prasilenkia. Nusipirkę šiek tiek maisto susiradom saulėtą vietą ant suoliukų ir papietavom. Šalia bent keletą kartu keliu vis prasuko naujas Ferraris – panašu, kad išbandinėja naują mašiną. Vėliau kildami į kalną dar ne kartą su ja prasilenkėm.
Už Greolieres dar 8 km reikėjo kilti į kalną. Jis tokio statumo, kad jeigu pavyksta be sustojimo numinti 500 m, tai jau skaitosi labai gerai. Mašinos vietomis net pristabdo, kad galėtų saugiai prasilenkt. Pats kelias ir vaizdai fantastiškai gražūs – vienoje pusėje kalnas, kitoje – tarpeklis, už kurio vėl matosi kalnas. Kelias veda serpantinu, tvorelės pakraščiuose akmeninės. Vaizdas be galo fotogeniškas. Galėjau nepaliaujamai grožėtis ir aikčioti dairydamasi aplink. Numynus už Greolieres ~3 km, prasidėjo vienas gražiausių vaizdų šiame kelyje – iš abiejų pusių didžiulės uolos, pravažiavimai po uolomis, kurios tiesiog nuo kalno atrodo leidžiasi skardžiu žemyn. Ilgokai užtrukom čia ir mėgaujantis vaizdais, ir fotografuojant, ir filmuojant. Tiesiog nebuvo įmanoma taip greitai iš čia išvažiuot.
Bevažiuojant tarpekliu aplink ratus suko daugybė vanagų. Grobio turbūt pasitaiko nemažai. Gaila, kad prie mūsų akių nieko nepavyko jiems sumedžiot. Labai norėčiau patį medžioklės momentą pamatyt.
Pakilę pagaliau turėjome labai smagų nusileidimą (~1 km), o vėliau jau kelias ėjo gana tolygiai. Šalia atsivėrė didžiausios erdvės, pievos, vietomis apaugusios nedidelėmis pušaitėmis. Tobulos vietos nakvynei. Buvo dar tik 17 val., tad nusprendėm dar pamint. Bet kai šalia kelio pamatėm tekančią kalnų upę, o šalia jos pušyne tobulą vietą palapinei – jau nebegalvojom apie judėjimą tolyn.
Kad patektume į “savo” stovyklavietę, dviračius teko persikelti per upę. Ji pakankamai siaura, negili, bet vanduo ledinis! Tad kol dar saulė nenusileido, greitai nusiprausėme upėje, ir apsirengę visus šilčiausius rūbus, užsikūrėme lauželį. Jaukus ir šiltas vakaras, skaitant knygą, geriant šiltą arbatą, valgant šokoladą, leidžiantis saulei, tolumoje stūksant kalnams, o šalia čiurlenant srauniai kalnų upei. Kažkas UNREAL!