Maršrutas: Beziers – Colombiers – Nissan – Coursan – Narbonne – Bages
Atstumas: 50,64 km
Vid. greitis: 15,36 km/h
Išlaidos: 20,00 € – maistas parduotuvėje, 17,00 € – pietūs kavinėje.
…
Naktį ir vėl turėjom draugų – šernų. Knisosi jie aplink palapinę, dviračius, girdėjosi, kaip lipa per tuščius bandens butelius. Bet šį kartą jau ramiai į juos reagavau. O jie irgi pasikniso šiek tiek ir nužygiavo tolyn. Ryte dar Mindaugas rado laukuose išmėtytų medžioklinių šovinių tūtelių, tad galbūt vietiniai šituos šernus ir šaudo.
Rytas išaušo gražus. Ten, kur kilo saulė, ir debesys pradėjo sklaidytis. Deja, vakarinė pusė vis dar buvo apsiniaukusi. Ryte ilgai neužtrukom – išgėrėm kavos, išsivirėm mūsų pamėgtų ryžių (kurie, beje, išverda per 4 min), keletas dešrelių ir mes jau pasiruošę judėt tolyn. Kai jau baiginėjom viską pakuotis į mūsų nakvynės lauką įvažiavo traktorius su akėčiomis ir ruošėsi darbui. Tad čiupom dviračius ir išsivedėm juos iš laukų. Pasisveikinom su darbininku, tas tik linksmai nusišypsojo ir toliau dirbo savo darbus.
O mūsų dviračiai po vakarykščių pasivažinėjimų purvinais dviračių takais ir šiandienos drėgnų laukų, buvo visiškai murzini. O su tokiais juk į miesto centrą nevažiuosim. Tad sustojom vienoje aikštelėje nusivalyti dviračius. Tam labai puikiai pasitarnavo šlapios servetėlės kūdikiams. Sunaudojom beveik visą pokelį, užtat dviračiai net blizgėjo.
Įvažiavimas į Beziers miestą vėlgi buvo nelygus – barškėjom, tarškėjom iki pat senamiesčio. Bezier miestas – vienas seniausių visoje Prancūzijoje. Jis minimas dar II a.pr.m.e. Mieste išlikę romėnų arenos griuvėsiai, gotikinė Šv. Nazarijaus katedra, romaninė Šv. Jokūbo bažnyčia, viduramžių akmeninis tiltas per Orbo upę.
Mes susipažinimą su miestu pradėjome nuo plačios pėsčiųjų alėjos, kurios viename gale fontanas, o kitoje – senovinis ir labai įspūdingas teatro pastatas. Ganėtinai siauromis senamiesčio gatvelėmis pasiekėme miesto rotušę. Prie jos esančiame skverelyje įsikūrę daugybė mažų restoranėlių. Staliukai vis dar lauke, čia saulės spinduliais, rytine kava ir laikraščiais mėgaujasi vietiniai gyventojai ir miesto svečiai. Vingiuotomis gatvelėmis numynėme apžiūrėti pagrindinio turistų traukos objekto – gotikinės Šv.Nazarijaus katedros. Didelė ir labai įspūdinga, kažkuo netgi primenanti sumažintą Notre-Dame katedrą Paryžiuje. Ir apskritai, važinėjant po Beziers miestą, vaizdas toks, tarsi vaikščiotum siauromis Paryžiaus gatvelėmis. Jauku, gera ir netgi kažkaip pažįstama. Čia būtų smagu pasilikti bent kelioms dienoms ir išnarstyti visus akligatvius.
Beziers senamiestis ir visas grožis yra ant kalno, tad norėdami judėti tolyn, turėjome smagų nusileidimą iki vieno iš tiltų per L’Orb upę. Sustojus ant tilto atsivėrė fantastiškas vaizdas į viršuje esančią katedrą ir jos apačioje per upę vedantį arkinį tiltą. Jis miestui suteikia ypač malonaus romantiško žavesio. Įsivaizduoju, kaip gražu čia yra vakare, kai saulei nusileidus ant tilto įsižiebia žibintai, o apšviesta pilis matosi iš kiekvienos miesto vietos.
Iki sekančio miestelio – Colombiers – susiradom einantį tokį vietinės reikšmės keliuką. Kaip vėliau paaiškėjo, einantį maždaug kaip pas mus per esančius sodus ar daržus laukuose. Tik čia žinoma, pagrinde vynuogės ir alyvuogės auga, ir vos vienas kitas daržas aptvertas. Kelias švelniai tariant buvo ne koks – nelygumų daugybė. Čia ir Mindaugas pirmą ir vienintelį kartą per kelionę pradūrė padangą – pagavo nedidelį stiklo gabaliuką, kuris įstrigo padangoje ir pradūrė kamerą. Trumpas 10 min sustojimas ir mes vėl galim judėt tolyn. Šituo neypatingai geru, bet man asmeniškai gražiu keliu pririedėjom iki Colombiers gyvenvietės. Tai žvejų miestas, per kurį eina Canal du Midi. Jame pilna įvairiausių valčių – tiek žvejybinių, tiek ir gyvenamų. Palei Canal du Midi į abi puses nuo Colombiers eina pėsčiųjų takai. Jei tik jie būtų asfaltuoti, būtume jais ir važiavę. Deja, važiuoti žvyruotu keliuku su plentiniu dviračiu būtų tikra kankynė. Bet pasivaikščiojimams šią vietą tikrai rekomenduojam! Ypač kai atvirutėse pamačiau, kaip čia gražu ankstyvą rudenį, kai visi medžiai pakrantėse nusidažo įvairiausiomis spalvomis.
Prie miestelio uosto pamatėme labai jau gyvybingą kavinę – visi lauke esantys staliukai buvo užimti, žmonės linksmai šnekėjosi, juokavo, indai skambėjo. Prisijungėm ir mes prie bendro šurmulio. Užsisakėm kavos ir keptų kiaušinių su fri bulvytėmis. Porcijos čia didžiulės – mums atnešė po tris skystai keptus kiaušinius ir dar pusę didžiulės lėkštės bulvyčiių. Be galo skaniai kirtom savo pietus. Kol mėgavausi savo patiekalu, pastebėjau, kad ir kitų žmonių užsakyti patiekalai didžiuliai – salotų visas kalnas, burgeris toks didelis, kad sunku būtų ir atsikąsti, o šalia jo dar ir kalnas bulvyčių, ir pan. Už 7-8 eur čia galima labai skaniai ir labai sočiai pavalgyti. Ne veltui ir vieta tokia populiari – tarp pietaujančių galima pamatyti ir kelininkus, ir ofiso darbuotojus, ir žvejus, ir šeimas su vaikais.
Iš Colombiers jau sukom link didesnio kelio – Mindaugui jau buvo gana tokių pasivažinėjimų “laukų keliais” 🙂 Bet štai čia jau gavom tikrą “dovanėlę” – priešpriešinį vėją, kuris lydėjo visą likusią dieną. Iš tiesų, toks vėjas labai nemalonus, turi netgi nuo kalno visą laiką minti, nes kitaip dviratis tiesiog nejuda. Tad teko gerokai pavargti, o ir vidutinis važiavimo greitis vis mažėjo. Pakeliui važiuojant mus nuolat lenkė daugybė kemperių. Bent 1 iš 5 pravažiuojančių mašinų buvo kemperis. Dauguma buvo su prancūziškais numeriais, bet matėm ir vokiečių, anglų, šveicarų.
Pravažiavom Nissan, Coursan miestelius ir neužilgo įvažiavom į didoką Narbonne miestą. Dar prieš įvažiuojant į miestą buvo didžiulė reklama su įspūdingo dydžio katedra. Tad ir kryptį tokią pasirinkom – katedra. O kadangi katedros visada būna senamiesčio širdyje, tai tuo pačiu ir gražiausias miesto vietas apžiūrėsim.
Narbonne antikos laikais buvo pirmoji Galijoje 118 m.pr.m.e. įkurta romėnų kolonija Marso Narbona, per kurią ėjo kelias į Ispaniją. Iki XIV a., kol Odo upė buvo tinkama laivybai, Narbonne buvo vienas didžiausių Prancūzijos uostų. XVIII a. iškasus kanalus, jungiančius su Pietų Prancūzijos kanalų sistema, prasidėjo naujas miesto plėtros etapas, jis tapo vyno prekybos centru. Robino kanalas 1996 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Narbonne katedra didžiulė, galinga, po jos skliautais pastatyti automobiliai atrodo visiškai mažyčiai. Kad pamatytum katedros bokštus, reikia gerokai pakelt galvą. Prie katedros esančioje didžiulėje aikštėje daugumą vietos užėmę įvairiausios kavinės ir restoranai. Daug staliukų sustatyti lauke, juose vos viena kita laisva vieta. Apvažiavom “garbės ratą” aplink katedrą ir patraukėm į užmiestį, link Etang de Bages įlankos.
Kol išvažiavom iš miesto, teko keletą kilometrų pavažiuoti ypač intensyvaus eismo keliu. Buvo piko metas, po darbų, o ir krovininių mašinų daug. Minti labai nemalonu, tad stengėmės kiek galėdami greičiau skuosti pirmyn. Džiaugėmės pagaliau pasukę į šalutinį kelią, vedantį link įlankos. Sąlyginai neblogas asfaltuotas kelias, kurį iš vienos pusės įrėmina įlanka, iš kitos – vynuogių laukai. Saulei leidžiantis viskas įgavo ypatingai šiltą atspalvį. Privažiavome pakrantėje esantį Bages miestelį. Nedidelį, įsikūrusį kalno šlaite. Mes jį apsukom palei pakrantę einančiu keliu. O miestelio pabaigoje radome fantastišką poilsiavietę su suoliukais, stalais ir vaizdu į vandens paviršiuje plūduriuojančias valtis. Iš karto nusprendėm, kad šioje vietoje ir liksim nakvoti.