Bergamo – Mozzanica – Piacenza – Settima

Mes buvom suradę gerą vietą nakvynei išvykimo salėje – išsitiesėm per tris vietas, dviračius prirėmėm prie sienos šalia. Bet šita mūsų laimė truko neilgai. Apie 1 val. nakties visus, kurie buvo įsitaisę prie išvykimo išvarė į kitą pusę. O tada visai užtvėrė šitą įėjimą, uždėję lentelę, kad valo.

Taigi teko grįžti į atvykimo salę. Ant suolų vietų nebelikę, tad įsitaisėm ant grindų. Beje, vietą taip pat ne taip lengvai radom, nes žmonių buvo daugybė. Bet mes išsitraukėm miegmaišius, paklotukus ir pasiklojom sau “lovą”. Iki 4 val. visai normaliai pamiegojom. Tada atėjo apsauga (ar tai policija) ir visus gulinčius ant žemės pakėlė – tipo čia miegot negalima. Ok, atsikėlėm, susipakavom daiktus ir nuėjom ieškoti bent jau sėdimos vietos. Taip prasitrynėm iki 7.30 val., kai lauke prašvito.

Nuėjom į kavinę, nusipirkom kavos, šviežių kruasanų. Užkandom ir pasiruošėm pagaliau pajudėt iš oro uosto. Lauke – vis dar lyja. Nors ne taip stipriai, kaip vakare, bet vis tiek nemalonu. Na ką gi, jau per praeitą kelionę žinojom, kad geriausia tokiu atveju judėt į priekį. Tad ir mes persirengėm sportinius rūbus, susipakavom daiktus pajudėjom. Dangus visas pilkas, tarsi aptrauktas tamsiais debesimis. Va čia vadinasi į pietus atvažiavom ieškoti saulės ir šilumos 🙂

Iš oro uosto keletą kilometrų dar važiavome per lietų, po to jau lietus baigėsi. Bet oras nemalonus, šaltas, vėjas per visus galus traukia. Važiavom per nedidelius kaimelius, dirbamus laukus. Aplink sodrus, tirštas mėšlo kvapas. Toks jausmas, kad po to ir pats atsiduodi tokiu kvapu 🙂

Vienoje vietinėje parduotuvėje sustojom nusipirkti maisto, vandens. Pardavėja pasakė, kad pagal orų prognozes planuoja lyti visą savaitę, o pradėjo tik vakar. Ech, būtume galėję anksčiau išvykti, būtume pataikę į gražų orą…

Kitas didesnis sustojimas buvo mažame ir be galo jaukiame miestelyje – Mozzanica. Gražu netgi per lietų – maži upeliūkščiai, tiltukai, poilsio aikštelės, mažos parduotuvytės ir labai malonūs vietiniai žmonės. Ant žemės daugybė prikritusių spalvotų lapų – atrodo, kad čia dar tik ruduo.

Tolimesnis miestelis mūsų kelyje – Crema. Dar būdama Lietuvoje skaičiau, kad šitame miestelyje galima įsigyti dujų. Vadinasi ir mes iš čia nepajudėsim tol, kol negausim dujų. Crema miestas gana nemažas, lyginant su tais, kuriuos teko šiandien pravažiuot.

Pagaliau atsirado ir vienas kitas dviratininkas. Važiuojant per eilinę sankryžą mus pasivijo pagyvenusio amžiaus italas Mauricio, kuris mynė savo dviratį skaitydamas laikraštį (ir kas sakė, kad vyrai “multitaskint” nemoka?:). Išsiklausinėjęs iš kur mes ir kur vykstam, sutiko parodyti mums kelią iki parduotuvės, kur rasim dujų. O per tą laiką spėjo mums papasakoti pusę savo gyvenimo. Pasirodo, jis pats mėgsta keliauti, dažniausiai traukiniais arba tranzuodamas. Buvo gyvenęs Amerikoj, Australijoj, N.Zelandijoj. Būtent čia jam labiausiai ir patiko. Kaip jis pats sakė, ten yra viskas, ko reikia keliautojui – saulė, šilumas, geras oras, puiki gamta ir pan. Mauricio dirbo fabrike, kuris gamino prekybos centrų vežimėlius. Šiuo metu jis labai pyksta ant valdžios, kuri sumažino išmokas ir pensijas. Dėl to jis dabar nebegali keliauti. Skaito tik vieną laikraštį (jį ir turėjo rankose), kuris “varo” ant dabartinės valdžios. Mauricio gyvena vienas su mama, kuri sunkiai serga ir dabar yra ligoninėje. Gyvena čia, Crema mieste, ir yra dėl to labai nelaimingas. Jo žodžiais tariant, miestas gražus, bet žmonės bjaurūs. Beje, Mauricio sakė, kad ir Italijoj yra vardas “Vilma”, tik jis rašosi su W – “Wilma”.

Atsisveikinom su Mauricio ir patraukėm link Piacenza – miesto, kuris šiandien mums yra planas maximum. Reiktų paminėti, kad nuo pat Bergamo oro uosto gal apie pusę kelio važiavom vien dviračių takais. Tai vienas malonumas. Tik vietomis tokia infrastruktūra nėra sujungta – važiuoji dviračių taku, tada jis staigiai dingsta, o už kokių 100 m ir vėl pasirodo.

Pakeliui kirtom dviejų regionų “sieną” – paliko, Lombardia ir įvažiavom į Emilia Romagna.

Toliau pravažiavom tiltą per išdžiūvusią upę (vaizdas kaip iš kokio siaubo filmo), ir didžiulį prekybcentrį pavadinimo “Sushiko” :))

Piacenza – didelis miestas, bet jame gana lengvai radom senamiestį. Jo centre – toks nedidelis jūrinio konteinerio dydžio pastatėlis, visas iš lauko pusės vien saulės baterijomis apdėtas. Į išorę išvestos rozetės, kur gali ką nori pasikraut. Gaila, kad tuo metu nebuvo saulės, tad ir mums telefonų nekrovė… Užtat pasinaudojom wifi ir įmetėm pirmą foto į facebook 🙂

Jau po truputį vakarėjo, tad reikėjo pradėti ieškot nakvynei vietos. Nusistatėm tolimesnę Bobbio kryptį ir nusprendėm važiuoti tol, kol rasim tinkamą vietą. Numynus nepilnai 10 km radom visai įdomią vietą – vidury laukų nedidelio miškelio ruožas. Uždara, nuošali vieta, tačiau visai šalia pagrindinio kelio. Puikiausia vieta nakvynei.

Palapinės statymas, maisto ruošimas, truputis poilsio, truputis dienoraščio rašymo ir miegot. Užmigom jau gal 20.30 val. Miego trūkumas, nuovargis, nauji įspūdžiai ir laiko skirtumas daro savo 🙂