Maršrutas: Bages – Sigean – Port la Nouvelle – La Palme – Leucate – Canet-en-Rousillon – Saleilles – Bages
Atstumas: 93,26 km
Vid. greitis: 20,33 km/h
Max. greitis: 47,60 km/h

Išlaidos: 23,00 € – maistas.

…

Visą naktį pūtė labai stiprus vėjas. Vienas palapinės šonas pastoviai buvo įdubęs į vidų. Vėjas  nenurimo ir ryte. Užtat koks nuostabus rytas prie vandens buvo. Prabudau dar tamsoje, ir stebėjau kaip po truputį dangus nusidažo raudona, po to oranžine spalva, kol galiausiai po truputį prašvito.

Maistą teko gamintis palapinėje, nes lauke buvo neįmanoma ką nors daryti. Užtat pavalgę galėjome iš karto pakuotis, nes vėjas visą drėgmę greitai išpūtė. Apsirengiau ir džemperį, ir striukę, o vienu metu pagalvojau, kad ir kepurė nepamaišytų.

Išmynėm tolyn įlankos pakraščiu. Vėjas stiprus, priešpriešinis, atrodo, kad visą laiką mini į kalną, nors kelias ir visiškai lygus. Iš pradžių kelias vedė per vynuogių laukus, toliau iš abiejų pusių kelią apsupo vanduo. Vienoje pusėje būriavosi visai nemažas būrelis flamingų. Jie visai į mus nereagavo tol, kol arčiau privažiavom. Tada jau nuplaukė tolyn. Nufotkinom, pasigrožėjom ir numynėm tolyn. Priekyje mūsų laukė įdomi vieta – dėl stipraus vėjo bangos tiesiog per kelią persirita iš vienos įlankos pusės į kitą. Aišku, čia to vandens visai nedaug, bet važiuoti per vandenį visai įdomu.

Dar apie 10 km mynėm prieš vėją, o tada jau mums nusišypsojo laimė – ar kelias pasisuko, ar pats vėjas kryptį pakeitė, bet pradėjo pūsti į nugarą. Tad dabar jau skriejom labai greit. Greit prilėkėm pajūrio miestelį Port-la-Nouvelle. Pagaliau normali pajūrio promenada ir paplūdimys prie Viduržemio jūros. O dar ir saulė kepino, tai buvo be galo malonu visu tuo pasimėgauti. Nors oras jau ir nevasariškas, bet atostogaujančių prancūzų čia yra nemažai. Štai praeina dvi vyresnio amžiaus moterys, kažką linksmai aptarinėdamos. Į kitą pusę praeina nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi moteris su aukštakulniais ir vedžioja savo šunį. Po kiek laiko promedana pravažiuoja gal 10 metų mergaitė su riedučiais, o paskui ją eina greičiausiai jos seneliai. Va taip ramiai ir lėtai čia ir vyksta veiksmas.

Mūsų kelias toliau vedė per laukus, o vėliau per pylimą tarp jūros ir įlankos. Laukai įprastai pilni vynuogių medžių, bet čia jau nei vienos vynuogių kekės nebesimatė. Kai kur laukus tvarko darbininkai – tai traktoriai aria, tai žmonės nereikalingas šakas medžiams retina. Pakeliui vienoje vietoje sutikom nerealiai fainas mažytes karvutes. Jos mažos ir labai labai pūkuotos. Kaip kokie meškinai. O pats kailis ilgas, užkritęs ant akių. Tikras mielumo įsikūnijimas. Tokias atrodo ir pas save namie galėtum auginti. O jos ir nebailios, priėjo prie jas skiriančios tvoros ir net leidosi paglostomos.

Važiavimas per pylimą buvo labai smagus – vienoje pusėje kaituotojai surf’ino, jų čia visa krūva. Kitoje pusėje dalis kažkokios gyvenvietės, o toliau matosi jūra. Smagumėlis. Važiavom pavėjui, mynimo greitis didelis, saulė šviečia, pastoviai matome jūrą – tiesiog fantastika!

Likusi dienos dalis praėjo važiuojant link Ispanijos pasienio. Prasukom dar pro kelis neįdomius kaimelius ir saulei leidžiantis susiradome visai smagią vietą didelės pievos pakraštyje su vaizdu į kalnus. Paskutinė vakarienė Prancūzijoje su Bordeaux vynu, sūriu, alyvuogėmis ir jau ispaniška paella. Iki pasienio dar liko apie 23 km, iš kurių paskutiniai 6 km bus visą laiką į kalną. Ir kas sugalvojo pasienio ruožą daryti kalno viršūnėje? 🙂