Maršrutas: Bages – Le Boulou – Figueres – Vilacolum – Vilamacolum – Sant Pere Pescador – l’Escala
Atstumas: 80,02 km
Vid. greitis: 20,40 km/h
Max. greitis: 51,20 km/h

Išlaidos: 19,00 € – maistas

…

Rytas šaltas, vos 5 laipsniai šilumos buvo 8 val. ryto. Labai nesinorėjo lįst lauk, bet reikėjo judėt tolyn. Išlindus iš palapinės pirmas vaizdas, kurį pamatėm – rausva spalva tekančios saulės apšviesti kalnai. Gražu.

Šiandien mūsų tikslas – kirsti Ispanijos sieną ir kažkiek pajudėti link Barcelonos. Iš savo nakvynės vietos pajudėjom su gana dideliu automobilių srautu. Iš pradžių kelias buvo gana tolygus, bet žinojom, kad prieš pasienį laukia 5-6 km įkalnė. Bet kolkas judėjom šalutiniu keliu šalia autostrados. Gali būti, kad autostrados gana brangus reikalas Prancūzijoj, tad dauguma stengiasi išvengti mokesčių ir važiuoja šalutiniais keliais. Įkalnė prasidėjo visai nebaisiai. Lėtai, bet užtikrintai judėjom į priekį. Visas kelias ėjo tarpekliu – iš vienos pusės uolėtas kalnas, kitoje – kažkur žemai tekantis upeliūkštis. Vaizdai gražūs, saulė spigina, įkalnė nėra labai stati. Pusiaukelėje stabtelėjome, pailsėjom ir vėl užtikrintai judėjom į priekį.

Likus kokiems 300 m iki pasienio zonos prasidėjo Le Perthus miestukas, kurį iš esmės sudaro vien tik parduotuvių gatvė. Kaip kokiam dutyfree – kvepalai, alkoholis, rūbų parduotuvės. O prancūzai didžiausiais krepšiais viską tempia į savo automobilius. Dabar ir paaiškėjo, ko jie visi važiuoja šituo keliu. Panašu, kad ispaniškos prekės čia kur kas pigesnės negu Prancūzijoje.

O mes tuo tarpu tik trumpam pasifotkinom prie pasienio ženklo, pasidžiaugėm įveikę šį etapą, ir kirtom Ispanijos sieną. Vienoje parduotuvėje stabtelėjom prigriebti užkandžių. Vaisiai, daržovės, šokoladai, jau nekalbant apie alkoholį – beveik dvigubai pigiau negu Prancūzijoj. Vienas vyras, stovėjęs eilėje prieš mane parduotuvėje, pirko gal 15 butelių stipraus alkoholio gėrimų. Beje, tarp jų buvo ir lenkiška Žubrovka. Mes tuo tarpu apsiribojome vaisiais, geru gabalu nugos, ir fantos su cola sienos kirtimo proga 🙂

Gan ilgokai kelias vedė visą laiką į nuokalnę. Tad tiesiogine prasme skriejom pirmyn. Vienu metu pasiekiau sau maksimalų greitį šioje kelionėje – 51,20 km/h. Pakelėse ir įvairiose poilsio zonose matėme daugybę “dirbančių” moterų. Iš tiesų, ta labai nemalonu jų tiek matyti, nes net poilsiui normaliai negali sustot kur nors – visur jų pusnuogių pilna.

Vienoje sankryžoje sugalvojome pasukti link pajūrio – tikėjomės gražių pakrančių, promenadų ir jūros vaizdų. Oi, kaip mes suklydom. Pakrantės buvo aptvertos. Ten arba auginamos obelys (beje, obuoliai labai skanūs ir saldūs), arba uždaros kempingų teritorijos. Tad jūros netgi nesimato. Jūrą privažiavome tik Sant Marti d-Empuries miestelyje, prie kažkokios pilies. Prie pilies ant kalno buvo įsikūręs prabangus restoranas, o palei paplūdimį ėjo pasivaikščiojimo takai. Paplūdimiai dideli, smėlėti, tvarkingi. Gražu ir jauku. Bet vėlgi – dauguma poilsiautojų – pensininkų porelės ir viena kita šeima su vaikais. Dauguma jų tiesiog vaikštinėja pakrantėje, vaikai žaidžia su kamuoliu, moterys deginasi, o kai kas išdrįsta netgi įlįsti išsimaudyti. Mes pasinaudojome proga tokioje vietoje užkąsti ir ilgai neužtrukę judėjom tolyn. Reikėjo susirasti kokį nors marketą, nes maisto ir vandens jau beveik nebeturėjome. Ne sezono metu čia ir dirbančių parduotuvių nedaug, tad antroje dienos pusėję pamatę kokį nors marketą, iš karto užsiperkame maisto ir vandens, kad užtektų iki kitos dienos.

Veikiantį didelį marketą radome l’Escala miesto pradžioje. Apsipirkom ko reikia, ir pasukom tolyn nuo pakrantės link normalesnių kelių, kad greičiau pasiektume Barceloną.

Nakvynei vietą radome lauko pakraštyje. Nuo kelio ją skyrė aukštos žolės, o tarp dirbamų laukų stebuklingai buvo likęs žolės plotelis. Jau ne pirmą kartą pastebime, kad atrodo visiškai  nedėkingoje vietoje randame tiesiog tobulą vietą nakvynei. O ir lietus pradeda lyti tik tada, kai jau būnami viską susipakavę. Tarsi iš tiesų šioje kelionėje kas nors mus saugotų ir pagelbėtų.

Na, o šį vakarą palapinę pasistatėme šalia vienišo medelio viduryje pievos. Kai jau įsikūrėme, pro mus traktoriumi pravažiavo iš darbų grįžtantis vietinis darbininkas. Pamojavo mums ir nudūmė savo keliais. Vakarieniavom klausydamiesi įvairių paukščių balsų ir stebėdami besileidžiančią saulę.