Maršrutas: Arles – Montpellier – Pignan
Atstumas: 89,88 km
Vid. greitis: 19,57 km/h
Max. greitis: 47,10 km/h

Išlaidos: 7,90 € – maistas.

…

Tas jausmas, kai ryte prabundi lovoje. Minkštoje, plačioje patogioje. Keista, bet ir malonu. Keista, nes jau savaitę praleidus palapinėje prie viso to įpranti ir pakankamai gerai išsimiegi netgi ant nelygios žemės. Čia labai padeda sugebėjimai tinkamai “išsilankstyti” tarp įvairių grumstukų. Tuo tarpu lovoje kažkaip keistai lygu ir netgi per minkšta. O kai prabundi mieste, čia tave pažadina ne paukščių balsai, ne upės čiurlenimas šalia palapinės ir netgi ne šernų knisimasis prie palapinės. Čia jau 7 val. ryto aplink važinėja šiukšliavežės ir kitokie krovininiai automobiliai. Štai tokie gyvenimo mieste trūkumai. Smagu, kai esi pačiame centro viso veiksmo, ir nereikia toli eiti, norint rasti restoraną, barą ar mėgstamą vietinę ūkininkų parduotuvėlę. Bet tada belieka susitaikyti, kad pro tavo langus nuo pat ryto vaikščios žmonės, o norėdami tiesiogine prasme gali įkišti galvą į tavo apartamentus. Štai ir pagrindinis skirtumas tarp gyvenančių kaime ir mieste: pirmieji negali susitaikyti su triukšmu, antrieji negali pakęsti aplink esančios tylos. Taip ir atsiranda natūrali atranka. Gal ir gerai, nes kitaip visi arba grūstųsi į miestą, arba telktųsi užmiesčiuose.

Na, o mūsų rytas pačiame Arles miesto senamiestyje prasidėjo nuo visų daiktų pakavimo. Gerai, kad buto savininkas nematė, kaip visa tai atrodė – prie radiatoriaus buvo džiovinama palapinė, miegmaišiai ir paklotukai paskleisti taip, kad gerai išsivėdintų. Visi išskalbti rūbai išmėtyti ant visų galimų paviršių. Vaizdas priminė visišką bardaką. Bet pradėjus krautis daiktus ir vėl viskas tilpo į vos kelis krepšius.

Pusryčiams pasigaminom omleto su šonine, išsivirėm kavos ir susiplanavę dieną, pajudėjom. Užrakinus duris pro šoną praėjo senukų porelė. Jie labai stengėsi kažką apie dviračius mums papasakot, bet mūsų prancūzų kalbos žinios buvo tolygios jų anglų kalbos žinioms. Tad galiausiai šypsodamiesi patraukėm į skirtingas puses.

Pirmas dienos tikslas – Decathlon parduotuvė. Čia Mindaugas rado “cleats” savo dviratininko batams, nes senieji spėjo visiškai nusidėvėti ir batai tiesiog nesilaikė ant pedalų.

Nuo Arles mums reikėjo keliauti link Saint-Gilles miestelio. Deja, kelią į čia navigacija rodė gerokai per aplink. Tad nusprendėm kelią trumpinti ir kelis km važiuoti autostrada. Turėjom šiek tiek patirties Italijoje, kai palei autostradą teko minti ~18 km. Deja, čia ne Italija. Jau po 3 km pasigailėjom savo šito sprendimo. Kelkraščiai tragiški: siauri, nelygūs, pilna stiklų ir kitokių šiukšlių, smulkių akmenukų. Fūros pro šoną lekia dideliu greičiu net nepasistengdamos bent kažkiek pasukti nuo kelkraščio. Tad pirmai progai pasitaikius nėrėm lauk iš autostrados. Gal ir teks važiuoti per aplink, bet bent jau saugiau.

Saint-Gilles pasiekėm pervažiavę tiltą per La Petit Rhone upę. Panašu, kad tai visiškai žvejų miestelis. Upėje pilna nedidelių laivelių ir valčių, kai kurios iš jų buvo netgi gyvenamos. O pačiame mieste tvyro kepamos ir žalios žuvies kvapas. Centre nebuvom (mūsų kelias suko per aplink), bet kiek matėm, miestelis senas ir netvarkingas.

Toliau nemaža dalis mūsų kelio vedė per vynuogių laukus. Gana nuobodokas, monotoniškas važiavimas, vaizdai aplink panašūs. Vienas kitas didesnis ūkis su pardavinėjamu vynu. Pačios vynuogės jau senokai nuskintos, o likusios ant medžių sudžiūvę. Užtat per tokias vietas minti buvo smagu, nors ir pūtė gana stiprus šoninis vėjas. Retkarčiais nuo vėjo gūsių dviratį net sumėtydavo. Beje, patys keliai važiavimui dviračiais nėra labai geri – kelkraščiai nelygūs, nešvarūs, pilni šiukšlių ar smulkių akmenukų. O tai važiuojant plentiniu dviračiu be amortizatorių ypač jaučiasi. Dienos pabaigoje, numynus beveik 90 km, skaudėjo ne kojas, o rankas. Ir tai yra rezultatas to pastovaus dviračių drebėjimų, kai tenka minti per nelygumus.

Šiandien pravažiuoti maži miestukai buvo labai panašūs – pagrindinė gatvė veda per miesto centrą, kai kur centre yra didesnė aikštė, kai kur fontanas ar bent jau geriamo vandens kranelis, bet bendrai visa aplinka gana skurdi. Apleisti, netvarkomi seni pastatai, kai kur langinės užkaltos, vietomis ir šiukšlės mėtosi. Panašu, kad ir kaip standartiniams pietiečiams – jiems viskas dzin, jiems čia amžina siesta.

Mūsų šios dienos tikslas buvo kiek įmanoma priartėti prie Montpellier. Bet pamatę, kad minti sekasi gana neblogai, nusprendėm iki jo minti jau šiandien, o nakvynės ieškotis kažkur už miesto.

Pirmas miesto vaizdas visai nesužavėjo – nuo pat miesto ženklo eina “dviračiu takas”, kurio net normaliu taku nepavadinsi. Nelygus ir šiukšlinas, baisu ne tik padangą pradurt, bet ir pusę dviračio palikt. Tiesa, kuo arčiau miesto centro, tuo vaizdas geresnis. Dviračių takas tapo normaliu gana plačiu keliu. Juo ir atmynėme iki pat senamiesčio. Miesto centre daug gražių senovinių pastatų, siaurų gatvelių, kuriomis būtų smagu paklaidžioti atvykus į miestą be dviračio. Taip pat nemažai jaukių kavinių ir barų. Bet vėlgi – akis bado šiukšlės, nesušluoti nukritę lapai, mieste nemažai ir benamių. Keista, bet matėme ir daug treningais “pasipuošusio” jaunimo. Niekaip negalėjau tuo atsistebėti – Prancūzijoje tiek daug treninguotų žmonių tikrai nesiti. Šiek tiek pasivažinėję gatvelėmis palei tramvajo bėgius, pasukome apžiūrėti įžymiosios Montpellier katedros. Išskirtingė ir įspūdinga – dar puikiau būtų, jei aplink ją būtų daugiau erdvės. Dabar ji tarsi suspausta tarp kitų pastatų. Nuo katedros pasukome įkalne vedančiu keliu ir pasiekėme Triumfo arką. Tai tarsi Paryžiaus kopija, nuo kurios gatvės šakojasi į skirtingas puses. Gražu, įspūdį padaro, bet per daug jau panašu į bandymą kopijuoti sostinę.

Mieste ilgai neužtrukę, pasukom Pignan miesto link. Bandydami išvažiuoti iš užmiesčio, pirmą kartą susidūrėm su eismo kamščių problema piko metu. Keliai visiškai užsikimšę nuo automobilių, bandėme važiuoti laviruodami tarp jų, nors su krepšiais ant bagažinės tai nebuvo labai lengva. Džiaugėmės, kai pagaliau išvažiavom į platų dviračių taką, kuriuo kiek atokiau nuo automobilių galėjome judėti toliau. Artėjo vakaras, tad pradėjome dairyti vietos nakvynei. Ją radome vynuogių lauko pakraštyje. Nedidelis žolės plotelis buvo tarsi specialiai mums paruoštas – lygus, nuo pagrindinio kelio atskirtas eglių gyvatvore, tad buvome beveik nematomi.

Vakaras pasitaikė be galo malonus ir šiltas. Netgi ir dabar (~22 val.) sėdim prasisegę palapinę, nes kitaip būtų tiesiog per karšta.