Maršrutas: Kažkur prie A11 kelio (LV) – Nica (LV) – Liepoja (LV) – Nica (LV) – Rucava (LV) – Šventoji (LT)
Atstumas:  113,34 km
Važiavimo laikas: 6 val 53 min
Max greitis: 34,7 km/h

Šiandien pasiekėm važiavimo dviračiais dienos rekordą! Įveikėm 113,34 km (nors Mindaugo endomondo rodė 114,38 km)

Visą naktį lijo. Tie reti prabudimai naktimis irgi buvo dėl griaustinio arba dėl lietaus barbenimo į palapinės stogą. Bet užtat miegot buvo labai gera, jauku ir šilta. Normaliai prabudom apie 9 val., bet kai lietus vis dar nesiliovė, vėl užmigom. Dar pamiegojom iki 10.30 val. ir tada išgirdom, kad lietus po truputį mažėja. Nusprendėm, kad reik pakuotis daiktus, ir kai tik nustos lyti, iš karto judėti tolyn. Papusryčiausim ir atsigersim kavos kur nors pakeliui.

Keliaujant dviračiu tenka laikytis kitokių taisyklių: keliauji visada, kai tik gali. O jeigu lyja, tada sau jaukiai tupi palapinėje ir tiesiog mėgaujiesi buvimu, ramybe, poilsiu, knyga ir t.t. Maisto ruošimas, vėlgi vyksta ten, kur atsiranda galimybės, laikas ir vieta. Jei nėra tinkamos vietos – važiuoji į priekį tol, kol rasi.

Taigi šiandien mes pasirinkom judėjimą į priekį. Greitai susipakavom daiktus ir jau 11 val. buvom kelyje. Greit įsukom į asfaltuotą A11 kelią ir su pasimėgavimu mynėm Liepojos link. Kelias šlapias, matėsi, kad gerai lijo naktį. Aplinkui lėtai slenka tamsūs debesys. Viltis tik tokia, kad atrodo jie juda į kitą pusę negu mes.

Numynėm apie 14 km ir privažiavom Nicos gyvenvietę. Ten prie nedidelės vietinės parduotuvės pasidarėm sau pirmąjį sustojimą ir pavalgėm pusryčius. Gerai nušlavėm šitą parduotuvėlę – nusipirkom silkės, labai skanios juodos duonos su morkomis, užkepėlių, karštos kavos ir DAUG saldumynų 🙂 Vienintelė vieta pasislėpti nuo šalto vėjo buvo stotelė, tad ir užėmėm visą suoliuką. Kol mes pusryčiavom, aplink pradėjo rinktis vietiniai žmonės, vykstantys autobusu į Liepoją. Beje, vaizdas nesužavėjo – matosi, kad visi pakankamai vargingai gyvena, nors vyrai, sėdėdami ant suoliuko prie stotelės, dar sugebėjo ir alų iš 1,5 l butelių gerti. Bet netrukus atvažiavo autobusas, visi susipakavo savo daiktus ir sulipę į vidų nuvažiavo į priekį. O mūsų tas kelias dar tik laukė.

Pavalgėm, ir vėl į kelią. Mynėsi pakankamai lengvai, pūtė šoninis vėjas, kuris labiau padėjo minti, o ne trukdė. Važiavom ir mėgavomės mynimu asfaltuota kelio danga. Tiesa, nerimą kėlė tik pravažiuojančios mašinos (o ypač “furos”) – lenkdavo mūsų supratimu tikrai nesaugiu atstumu, o be to ir sudarydavo tokį vėjo gūsį, kad dviratį kartais ir į šonus nešiodavo. Beje, pastebėjom, kad saugiausiai dviračius aplenkia mašinos su lietuviškai numeriais – dažnai net į priešingą eismo juostą išvažiuodami. Latviai lenkia irgi pakankamai saugiai, bet jau arčiau mūsų. O štai baisiausia, kai kelyje atsiranda rusai arba vairuotojai su “furom” – tie tai vos ne kabindami šonus pravažiuoja.

Už Nicos jau liko tik ~17 km iki Liepojos. Mynėm lengvai, pakeliui prisiskynėm obuolių. Nors ir rūgštūs, bet visai skanūs. Aišku, daugiau 3 obuolių suvalgyti neįmanoma :))

Liepoja mus pasitikimo didžiuliu savo miesto ženklu, puikiais dviračių takais ir pakankamai šiltu oru. Šalia poilsio aikštelės buvo didžiulis Liepojos žemėlapis, nusprendėm kur važiuosim ir Klaipėdos gatve numynėm miesto centro link.

Prasukom miesto centrą, senamiestį, užkandom picos vienoje gražiausių aikščių, o dar spėjom ir rūbus išsidžiovinti ant suoliuko miesto centre. O miestas tai gana dvilypis ir gerokai atspindintis Rytų Europą: centre daug apgriuvusių senų pastatų, kurie dažnai tamsūs ir pilki, žmonės kažkokie nelaimingi, pikti. Atrodo ir saulė švietė, ir oras gana šiltas, bet parkuose ir pajūryje žmonių tikrai mažai – visi susikoncentravę centre. Man kur kas labiau patiko kanalo pakrantė, kuri jungia Baltijos jūrą ir Liepojos ežerą. Iš esmės Liepoją ir gelbėja tai, kad ji yra prie Baltijos jūros. Kitaip ji būtų tiesiog paprastas ir niekuo neišskirtinis miestas.

Visą Liepoją galima pravažiuoti pajūriu nutiestu dviračių taku – labai geru, asfaltuotu, lygiu. Gerą greitį ten sugebėjom išvystyti, o Mindaugas vieną posūkį išimdamas vos ant šono nenučiuožė 🙂 Daugybė priėjimo prie jūros irgi pakankamai išskirsto žmonių srautus. Be to, visada dviračių take yra pilna suoliukų, kurie visi skirtingi: nuo žiurkėnų rato tipo iki paprasčiausių sujungtų balkių. Atrodo gana neįprastai ir įdomiai. Beje, žmonės į dviratininkus nelabai reaguoja – nes į skambučio garsą retai kas atsisuka, o kartais net atsisukę nesuvokia, kad reikia pasitraukt nuo dviračių tako. Na, čia juos irgi dar auklėti reikia 🙂

Per daug ilgai neužtrukę Liepojoj nusprendėm sukti jau atgal link Klapėdos. Nuo miesto ribos iki Klaipėdos apie 94 km, iki pasienio zonos – 48 km. Kadangi jau buvo popietė, tai buvom nusprendę, kad minam link Lietuvos ir pagal galimybes bandom nakvoti jau Lietuvoje. Nors aišku, kai aplink pastoviai plaukia tamsūs debesys, sunku kažką konkrečiai planuoti.

Minti buvo visai nesunku – va ką reiškia po žvyrkelio vėl atsirasti ant asfaltuoto kelio. Netgi kelio nelygumai, kurie prasidėjo nuvažiavus apie pusę kelio, per daug nevargino. O ir lietus mus vis aplenkdavo – debesys arba likdavo už mūsų, arba buvo praėję ką tik prieš mus.

Pakeliui dar sutikom keliautoją iš Honkongo. Jis jau pramynė daugiau nei 14.000 km, pravažiavo Kiniją, Kazachstaną, Rusiją, Suomiją, Estiją, dabar važiuoja Latvija, po to kelionę tęs pro Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, tada keltu persikels į Didžiąją Britaniją ir jau iš ten lėktuvu skris namo. Kolkas jis jau keliauja 4 mėnesius. Keliauja vienas, miega palapinėje kur randa gražią vietą. Kai mes važiavom su plonais sportiniais rūbais, jis jau buvo užsidėjęs gana storą striukę, ilgas kelnes ir rimtus batus. Turbūt orai jam čia nėra labai malonūs. Tiesa, apsikrovęs jis irgi daug: du galiniai Ortliebo krepšiai, ant viršaus didelis neperšlampamas krepšys, priekyje dar du Ortliebo krepšiai ir ant viršaus dar kažkoks maišas, plius krepšelis ant vairo. Bet nors ir daug daiktų vežasi, bet juda pakankamai greitai. Pašnekėjom, pailsėjom ir atsisveikinom palinkėję vieni kitiems gero kelio. Numynėm šiek tiek greičiau už jį.

Kelias likus gal 5-10 km iki Lietuvos sienos labai pablogėjo, kelio šonai nutrupėję, asfaltas nelygiai ištiestas, kratosi ne tik krepšiai, bet ir mes patys. O po numintų 100 km jau jautėsi tokie nelygumai.

Džiaugėmės vėl išvydę Lietuvos pasienį. Sutvarkyta aplinka, lygūs keliai, mandagūs vairuotojai. Lietuva po Latvijos palieka tikrai gerą įspūdį. O mus pasienyje dar pasitiko ir policijos pareigūnai, kurie panašu buvo kiek nustebę ir nesuprato, ko mes tokie laimingi privažiavę pasienį :))

Atsidžiaugę Lietuvos vaizdais nuskubėjom Šventosios link – saulė jau leidosi, o mums dar reikėjo kažkur susirasti nakvynę. Tik nusukom nuo pagrindinio kelio, ir tokia liūtis užėjo, kad nespėjom net pasislėpti. Striukes dar spėjom apsivilkti, bet tik tiek. Greita, bet trumpa liūtis tikrai nemaloniai nuteikė: viskas šlapia ir nešvaru, batai permirkę. Supratau, kad mano kuprinė lietų pakankamai gerai praleidžia, palapinės maišas irgi nuo lietaus jos neapsaugos. Gera patirties prieš kelionę į Italiją – išsibandėm ko reikia ir ko dar mums trūksta.
Įvažiavę į Šventąją pirmiausia nusprendėm susirasti šiltą kavinę, kur galėtume pavalgyti vakarienę ir šiek tiek pradžiūti. Tinkamiausią radome “Po liepa”. Lauke po stogu palikom dviračius, o mes patys sulindom į vidų – norėjome šilumos ir jaukumo. Kadangi labai didelių reikalavimų nekėlėme, tai likome tikrai patenkinti tiek aptarnavimu, tiek ir maistu – padavėjai/-os malonūs/-ios, maistą atneša greitai, sriuba buvo skani ir karšta, žuvies kepsnius paruošė greitai ir porcija pasirodė labai didelė. Tiesa, “jagermeister” neturėjo, bet nenusivylėm ir “žaliom devyneriom”. Dar ir telefoną pasikrovėm tuo pačiu. Žodžiu, tikrai maloniai nustebino. Tik į interjerą ten kreipti dėmesio nereikia, nes ten jo tiesiog nėra: OSB plokštėm sienos iškaltos, ir paprastai suolai ir stalai. Dar kitoje salėje grojo kažkas gyvą, bet tikrai ne mums mėgstamą muziką, tai gerai, kad toje pusėje ir nesėdėjom.
Išvažiavę iš Šventosios judėjom link Palangos su tikslu pakeliui kažkur rasti nakvynei vietą. Čia ir susidūrėm su problema, kai miškas pakankamai šviesus, ir vietos pasistatyti palapinę, kad per daug neatkreipt dėmesio, nėra. Privažiavom jau ir pirmuosius namus netoli Palangos. Kadangi jau buvo beveik visai tamsu, pasukom pro naujus pastatytus kotedžus šiek tiek toliau nuo jūros su tikslu kažkur kampe rast vietą nakvynei. Dar ir žaibuoti pradėjo, po truputį lynojo – oras nieko gero nežadėjo. Toliau už gyvenamųjų namų radom tuščią nušienautos žolės plotą. Problema buvo tik liko gana aukšti ir kieti žolės stagarai – palapinės ant tokių nepasistatysi. Bet laiko ieškoti kitos nakvynės neturėjom. Greitai išsirinkom lygesnę vietą, išrovėm tuos likusius stagarus ir pasistatėm palapinę. Vos tik spėjom įtempti paskutinius kampus ir pasipylė liūtis. Džiaugėmės tuo metu jau turėdami stogą virš galvos.
Daiktų dėliojimas, pasiruošimas nakvynei ir labanakt…

Save