Statistika:
Maršrutas: Terracina – Sperlonga – Gaeta – Formia – Scauri – Le Vagnole – Castel Volturno – Pineta Grande – Lago Patria – Lido di Licola – Monterusciello
Atstumas: 103,50 km
Vid. greitis: 19,07 km/h
Max greitis: 53 km/h
Išlaidos: 18,17 € – maistas
…
Labas rytas iš nuostabios pajūrio pakrantės. 7 val ryto čia dar tik švinta. Po truputį ryškėja horizonte esančios uolos, tolumoje plaukiojantys laivai. Viskas aplink dar paskendę tyloje – girdisi tik įvairių paukščių balsai ir bangų daužymasis į krantą. Gražu stebėti, kaip uolų spalvos kylant saulei keičiasi nuo blankios rausvos iki ryškios oranžinės. Šiandien diena nusimato debesuota – aplink nuo pat ryto plaukia sunkūs tamsūs debesys.
O mūsų kelias toliau tęsiasi pakrante, bet šį kartą jau yra kalnų – tai kylam, tai leidžiamės. Užtat vaizdai nenuobodūs, dažnai keičiasi.
Pirmasis miestas – Sperlonga, įsikūręs iškyšulyje su išlikusiu pilies bokštu. Visas miestelis keistai rudas – sienos rusvos, langinės rudos, net kiemuose esantys baldai – mediniai ir rudi. Gana nykus ir nuobodus vaizdas.
Už Sperlongos pravažiavom kokius 4 tunelius – vieni buvo kelių šimtų metrų, kiti beveik 600 m. O jais važiuoti nesmagu, ypač kai mašinų srautas didelis, daug fūrų, krovininių automobilių. Nors dauguma automobilių mus lenkia saugiu atstumu, bet kartais net sumėto, kai jie dideliu greičiu pro mus pralekia.
Prie vieno iš tunelių mus prisivijo du vyresnio amžiaus vyrai su kalnų dviračiais. Jie buvo išvažiavę ryte pasimankštinti. Sužinoję, kad traukiam link Neapolio, jie iš karto perspėjo, kad labai saugotume savo daiktus ir “never ever ever ever ever ever leave your bike alone”. Žinojom, kad Neapolis nelaikomas saugiu miestu, o šie vyrai tai tik patvirtino.
Kelias toliau vingiavo kalnais, pakrantės arba maži paplūdimiai (kai kurie net nepasiekiami sausuma). Vanduo jūroje melsvai žalias, labai skaidrus. Vaizdai tikrai nuostabūs po Toskanos ir Lazio lygumų. Būtų smagu su savo valtimi atplaukti iki vieno iš tokių nuošalių paplūdimių. Beje, kai kur yra keliukai nusileisti iki pakrnatės, o pačioje apačioje yra įsikūrę restoranėliai. Iš viršaus nuo kelio jų beveik nesimato. Tik geriau įsižiūrėjus galima pastebėti pušų pavėsyje sustatytus staliukus ir kėdes.
Neilgai trukus kalnuotos vietovės baigėsi, aplink vėl daugiau mažiau atsivėrė lygumos. Miesteliuose siestos laikas, jokios parduotuvės nedirba. Tad jei pritrūksi geriamo vandens – teks ieškoti kitų būdų kaip jo gaut.
Važiuojant šiomis pakrantėmis pastebėjome, kad čia žmonės gyvena prasčiau – prastesnės mašinos, didesnė netvarka, pakelėse pilna šiukšlių. Vienas iš smagesnių vaizdų buvo kaip senukas su aprūdijusia vos judančia mašina ant stogo vežėsi du medžio rąstus.
Nuo Le Vagnole iki Lido di Locola pakelės pilnos prostitučių, aplink visur šiukšlės, purvas, netvarka. Namų stiklai išdaužyti, vietomis sienos nusilupinėję, viskas apgriuvę. Paplūdimiai visiškai tušti, pilni šiukšlių. O ten, kur privatūs paplūdimiai, tai viskas užrakinta su didžiulėm spynom. Pakelėse būriuojasi juodaodžių grupelės. Vaizdas visai nemalonus, o ir saugumo jausmo nelabai belieka. Dar lyg tyčia Mindaugui padanga prakiuro. Tad teko tokioje vietoje dar sustoti, kol sulopėm kamerą ir galėjom judėti toliau. Saulė jau po truputį leidosi, o saugios vietos nakvynei čia tikrai nerasim. Tad reikėjo kiek įmanoma greičiau judėti pirmyn.
Nuo Lago Patria iki Lido di Licola iš vis lūšnų kvartalas. Žmonės, vaikai, šunys slankioja gatvėmis be jokio tikslo. Pakelėse veikia keli barai, viename iš jų keli vyrai trečią vis bandė nuo žemės pakelt. Bet sunkiai jiems tai sekėsi. Apie nakvynę tokioje vietoje net kalbos negalėjo būti. Čia net fotiką buvo baisu išsitraukti, nes greičiausiai nebeilgai būčiau jį turėjusi. Bandant pravažiuoti “baisiuosius” rajonus, jau ir visiškai sutemo. O mes tik su mažiukais prožektoriukais ant dviračių. Kelias pradėjo kilti į kalną ir tolti nuo pakrantės. Pakeliui jau ir normalesni namai atsirado. Bet vietos nakvynei jokios. Iš vienos pusės kalnas, iš kitos nuokalnė tiesiai žemyn. Dar gerą pusvalandį pamynę į kalną, pagaliau užmatėm tuščią žolės plotą. Pasukom ten, ir šalia didelio medžio įsikūrėm nakčiai. Tik ryte šviesoje supratom, kad įsikūrėm tuščiame sklype, kuriame jau ruošiamasi statyti namą. Dalis sklypo žolės su buldozeriu jau nustumta, bet mūsų pusė dar buvo nepaliesta.