4 diena
Maršrutas: Altidona – Pedaso – Postilli
Atstumas: 106,84 km.
Važiavimo laikas: 6:09 val.
Išlaidos: 23 € – maistas, 11 € – dujos.
…
Ryte atsikėliau anksti. Nežinau kodėl, bet sunkiai miegu. O jau tikėjausi, kad per šitas dienas issimiegosiu normaliai – juk ir fizinis krūvis didelis, ir daug gryno oro, bet ne – kažkodėl kai turi galimybę, nemiegi. Tai išėjau pasivaikščioti pakrante ir parinkti gražių didelių kriauklių. Jos čia ne tokios didelės, kai Ispanijos pietiniuose paplūdimiuose, bet vis tiek fainos. Kai Mindaugas atsikėlė, pasidarėm kavos, pusryčių ir susipakavę pajudejom.
Rytą pradėjom mynimu per miestelius pagrindine gatve. Aplink nuolat važiuoja mašinos, sunkvežimiai, motoroleriai. Bet dar gerai, kad dažniausiai šalia kelio yra normalus kelkraštis ir gali niekam netrukdomi laisvai minti. Pakeliui dar užsukom į “Brico” parduotuvę nusipirkti dujų. Nors jaučiu būtų juokinga, jei iki pat kelionės galo tik to mažiuko būtų užtekę 😄 na, pažiūrėsim.
Po dvidešimt kelių km mes jau pasukom į dviračių takus pakrantėje. Šiandien pramynėm gana daug tiltukų, skirtų tik pėstiesiems ir dviratininkams – smagus dviračių tako paįvairinimas. Pakeliui pramynėm tiltą, kurio dešinėje pusėje tolumoje matėsi didžiuliai kalnai. Pasirodo, tai Apeninų kalnai ir aukščiausia jų viršūnė – Corno Grande (2912 m). Šioje kelionėje mes sąmoningai vengiam kalnų, bet kitai kelionei bent 1000-1500 m aukštį norėčiau pasiekti. Ir dėl iššūkio, ir dėl gražių vaizdų 🙂 Kad ir kaip bežiūrėtum, bet lygus kelias pakrante be jokių didesnių įkalnių po kiek laiko pradeda nusibosti.
Iki pietų dar saulė nebuvo labai kaitri, nuo saulės telefonai krovėsi labai lėtai. Todėl pertrauką padaryti užsukome į kavinę atsigert kavos ir alaus (dar priedo gavom tapų – sumuštinukų su kumpiu ir sūriu ir riešutų). Viskas mums puikiai suėjo energijos papildymui! Telefonus pasikrovėm iki 90%, išorinę baterija gal iki 20%, tad parai laiko tikrai užteks.
Dabar mūsų dviračių takas vadinasi “Ciclovia Adriatica”. Reiks pasitikslinti, kaip toli jis veda.
Palei vieną pušyną išgirdom garsiai rėkaujant vyrus. Sustojom pažiūrėt. O ten didžiulė pensininkų kompanija žaidžia petankę (dar reik pasitikslinti, ar tikrai taip vadinasi). Šiek tiek pabuvom, pažiūrėjom veiksmą, šiaip ne taip išaiškinom, kad mes iš Lituanie. Tai jaučiu visą vakarą jie turės apie ką šnekėt.
Mynėsi gana lengvai šiandien, neskaitant po pietų išlindusio nepalankaus vėjo. Tad vienu metu kilo mintis – gal bandom pasiekt 100 km? Bandom, tai bandom. Nusižiūrėjom tinkamą vietą nakvynei, o iki jos dar turėjom praminti gana nemažą Pescara miestą. Vos į jį įmynus supratau, kaip aš nemėgstu su dviračiu po didesnius miestus važinėti – mašinų galybė, visur kamščiai, kažkur greitoji girdisi, žmonių pilna. Tad mes net niekur nestabtelėję pramynėm tą miestą. Bet iš jo išvažiuojant mūsų laukė staigmena – nemažas aukštas tiltas virš upės. Dienos pabaigoje toks sukilimas tikrai nėra labai laukiamas dalykas, bet ką padarysi? Minsi, minsi ir vis tiek užminsi 😄
Už tilto jau liko tik keli kilometrai ir mes jau nusimatytoje pakrantėje. Iš pradžių nustebino, kad nėra jokio tako link jūros, viskas kažkokiom ūkinėm trobelėm apstatyta. Galiausiai tarp kelių sklypų radom tarpą ir pasukom į paplūdimį. O čia – didžiausi tušti plotai, vos vienas kitas žvejys, ir daugybė erdvės palapinei. Tik tiek, kad iki patogesnės vietos palapinei dar reikėjo nusistumti dviračius per smėlį. O su daiktais jie tikrai sunkūs ir iš karto sminga į smėlį.
Sustojom, iš karto statėmės palapinę ir puolėm rengtis. Nes po tiek mynimo ir dar buvimo ant saulės vakare būna belekaip šalta. Greit pavakarieniavom, susitvarkėm ir staigiai smigom miegot.