5 diena


Maršrutas: Postilli – Pescara – Bologna – Venezia Mestre – Piazza Vecchia
Atstumas: 30,65 km.
Važiavimo laikas: 1:48 val.

Išlaidos: 24 € – maistas, 120,40 € – traukiniai (85€ Pescara- Bologna, 39€ žmogui + 3,5€ už dviratį), 35,40€ (Bologna- Venetia Mestre, 14,20€ žmogui + 3,5€ už dviratį).

…

Šiandien pagaliau pirmą naktį išsimiegojau. Gal tas pramintas 100 km ir duoda savo. Nors kojas po vakar skauda, ir net naktį bandant persiverst ant kito šono labiausiai suskausta kojų raumenis. Na, neblogai mes vakar pavarėm ir dar 4 dieną iš eilės. Įdomu, kiek šiandien pavyks numint. 

Rytas saulei tekant fantastiškas. Jūroje matosi tik žvejų valtelės, kurios tikėtina tikrina savo tinklus po nakties. Pasivaikščiojau pakrante, parinkau gražiųjų kriauklių, o tuomet jau standartiškai – pusryčiai, kava ir susipakavimas. 

Dar vakar pasižiūrėjome, kaip iš pietų Italijos grįžt į Rimini. Ir niekaip neradome tiesioginio maršruto. Visi veda per Romą, Boloniją ir dar kitur. Šiandien ryte galutinai reikėjo nuspręsti, ką darom. Išsiaiškinom, kad kai kurie traukiniai važiuoja tik savaitgaliais, o kurie ima dviračius – nėra parašyta. Tai galiausiai absoliučiai pakeitėm savo planus – vietoj mynimo į pietus kiek galim ir tada grįžimo į Rimini mes jau šiandien iš Pescara važiuojam traukiniu į šiaurę ir tada minam žemyn iki Rimini oro uosto. Taip bent jau būsime tikri, kad nepavėluosim į skrydį. 

Tad pirmiausia turėjome parminti 15 km atgal iki Pescara traukinių stoties ir pažiūrėti galimus maršrutus. Atmynėm gana greitai, jau nebežiūrėjom jokių dviračių takų – lėkėm kartu su mašinom. Beje, ir patys italai dažnai dviratį mina keliu, nes dviračių takas būna nelygus arba jame tiesiog per daug žmonių. 

Pescara traukinių stotis gana didelė, bet greit pamatėm jų bilietų automatus. Pirma mintis buvo važiuot su traukiniu iki Venecijos. Pasižiūrim – nėra bilietų, viskas išparduota (o vėliau dar ir pamačiau, kad čia greitasis traukinys ir jis dviračių neveža). Kitas variantas – Bolonija. Jau geras gabalas į šiaurę, bet tolyn nuo pakrantės. Ką darysim ten nuvarę? Beje, traukinys turejo būti už 10 min, tad reikėjo staigiai mąstyt. Šalia kitam bilietų automate pasižiūriu, kur važiuoja iš Bolonijos – po valandos atvykus šitam traukiniui yra traukinys į Padują ar netgi tolyn į Veneciją. Susižvalgom su Mindaugu – imam? Imam! Greit suvedėm, kokių bilietų norim, tada dar reikėjo suvesti savo duomenis (vardą pavardę), ir štai bilietai jau mūsų rankose. Bilietai kainavo po 39€ žmogui + 3,5€ už dviratį. 

Pasižiūrėję į informacinę lentą, kuris mūsų peronas, pamatėme, kad mūsų traukinys vėluos 30 min. Valio, galim nebeskubėti. Susiradome liftą į trečią peroną, pakilom ir jau lauke laukėme traukinio. 

Traukinyje dviračiams yra atskira vieta viename iš vagonų – mes gavome vietas 4 vagone, dviračius įsikėlėme į 3. Beje, vienam tą padaryti būtų labai sunku, nes laiptukai statūs. Jei tektų keliaut vienai, reiktų prašyt aplinkinių pagalbos. Dar bekeliant Mindaugo dviratį jam nukrito šalmas tiesiai po traukiniu į apačią. Tai gerai, kad traukinys dar neturėjo pajudėti, tai šalmą pavyko ištraukt. 

Dviračius sustatėm, prirakinom grandine ir nuėjom ieškot savo vietų. Mūsų vietos atskirai prie keturviečių sėdynių su staliuku. Ten vietos tikrai nedaug. Bet visai šalia dar buvo dvi atskiros vietos laisvos, tai čia ir įsitaisėm. Į šalia esančias rozetes įsikišom pakrauti telefonus ir išorinę bateriją, ir patogiai įsitaisėm keliauti. Pro langus vis pasimatydavo mūsų vos prieš keletą dienų praminti keliai, o dabar viską galėjome stebėti iš kitos perspektyvos. 

Nuėjusi į traukinio WC pastebėjau, kad visai realu kriauklėje išsiplauti galvą. Nuėjau pasiimti šampūno, gertuvę (su ja lengviau užsipilti vandens ant galvos), ir sau pasidariau “traukinio spa”. Valio, po 4 dienų pagaliau vėl galva švari.

Beveik 4 val važiavimo prabėgo labai greit. Išlipom iš traukinio ir išėjom ieškot pagrindinės salės su bilietų automatais. Išėjimai buvo du, mes aišku ne į tą pirmiausia pasukom. Apsisukom ir tada jau teisinga linkme nuėjom. Liftas iki išėjimo mažiukas, vos tilpom su vienu dviračiu (kai Pescara stotyje puikiausiai abu su dviračiais sutilpom). Užkilę liftu patekom tiesiai į pagrindinę salę. Salė nedidelė, o žmonių daug, triukšmo daug. Bet mus pirmiausia domino bilietai į Veneciją. Traukinys po beveik valandos, dar pora valandų kelionės ir mes būsim Venetia Mestre – žemyninėj Venecijos dalyje. Esu kazkada skaičius patarimus, kad netgi norint apsilankyt pačioje Venecijos saloje, geriausia apsistoti čia, žemyninėj dalyje, o iki salos važiuoti vieną stotelę traukiniu. Mes aišku, į salą važiuot net neplanavom. Ir taip atvyksime tik 18 val, saulė leidžiasi 19.30 val, o mes dar turim užsukti į prekybcentrį nusipirkti maisto vakarui ir sekmadieniui (nes niekas nedirbs), ir dar susirasti vietą nakvynei kažkur už miesto. Labai nenoriu važiuoti dviračiu tamsoje, tad teks paskubėti.

Bolonijos stotyje parduotuvėje nusipirkom pietus – salotų, keptos vištienos, bananų, apelsinų. Galėsim traukinyje pavalgyt. 

Patraukėme ieškoti 9 perono, iš kurio išvyks mūsų traukinys. Atėjus jis jau stovėjo. Kadangi šitame traukinyje konkrečių vietų neturėjom, pirmiausia reikėjo surasti kur priparkuot dviračius. Įlipom į vieną vagoną – ten dviračių vietoj pastatytas vaikiškas vežimėlis. Nebetelpam. Išlipom, einam į kitą vagoną. Čia dviračių vietos laisvos. Trys vietos pastatyti dviračiams kartu su rozetėmis, kurios gali pakrauti tavo elektrinį dviratį. Nerealiai fainai! Važiuoji traukiniu ir dar savo dviratį gali kraut. Mes su savo dviračiais ir krepšiais ant jų užėmė visas tris vietas ir tai vos vos tilpom iki praėjimo. Dviračiai saugiai pririšti, laikas ieškot mums patiems vietų. O žmonių čia tikrai daug. Gal kad šeštadienis, bet atrodo visos sėdynės užimtos. Aišku, sąlyginai užimtos. Patys keleiviai tarkim ant keturių sėdynių sėdi dviese, šalia pasidėję kuprinę – suprask, aš nenoriu kad šalia kažkas sėdėtų. Na, bet radom laisvas vietas šalia. 

Įsitaisėm ir gan greitai jau pajudėjom. Pirmiausia aišku, įsijungėm krauti išorinę bateriją, o tada jau kibom į pietus. Po to likusį laiką skaitėm, ar tiesiog žiūrėjom naujienas internete. Iš tiesų, kiek mes daug laiko praleidžiame tiesiog skaitinėdami ar žiūrėdami visokius dalykus internete. Valanda praeina net nepastebėjus. 

Į Veneciją atvažiuojame pusvalandį vėliau negu planuota. Likus kokiai 10 min kelio traukinys sustojo ir pasirodė pranešimas, kad kažkoks žmogus pastebėtas arti bėgių ir laukiam kol galėsim važiuot toliau. Venetia-Mestre stotis gana maža, viskas suspausta – ir laukimo salė, ir kavinės, ir parduotuvės. Mus jau laikas ganėtinai spaudžia, tad nieko nelaukę nusistatėm kryptį už miesto link “Aldi” parduotuvės. Už jos jau ieškosim nakvynės. Kol nuo stoties važiavom į užmiestį, vaizdas buvo labai nykus – nešvaru, negražu, daug tamsesnio gymio vyrų pakampėse vaikšto. Jokio tikrosios Venecijos grožio ir spindesio. Bet mes greit pasukom į užmiesčio kelią ir nepraėjus pusvalandžiui jau stojam prie “Aldi”. Staigiai susirenku suplanuotus produktus – chili con carne, pomidorų, salotų, tortelini, velykinį pyragą “colomba” su šokoladu, vyno, vandens. Maistas vakarui ir sekmadieniui. Beliko surasti nakvynę. Saulė jau nusileido, prietema, o mums važiuoti reikia gan intensyviu eismu. Buvom nusižiūrėję nusukimą į šoną su galima nakvyne uz 3 km, tai įsijungę galinius žibintus spaudėm kiek tik jėgų buvo. Pavažiavus po 1,5 km už tilto per kanalą Mindaugas man moja – žiūrėk, apačioje yra pievelė, medis, ir lygi vieta palapinei. Sukam? Sukam! Atvažiavom ir iš tiesų – panašu į žvejybos vietą ar pan. Šalia medžio prikrauta šiukšlių maišų ir vienkartinių pakuočių – kažkas neseniai čia pramogavo. Aprinkom šiukšles, kad nereiktų prie jų miegot, ir susiruošėm miegui. Vakaras kaip visada vėsokas, jaučiasi drėgmė. Bet mums jau tai nesvarbu, nes pavalgę neužilgo jau miegojom.