Kaip aš mėgaujuosi tais momentais, kai galiu išlėkti viena į kalnus! Vos kelios valandos pabuvimo su savimi, o pasikrauni tiek energijos, kad užtenka visai ateinančiai savaitei. Ir kaip keista, kad manęs dažnai klausia – ar tau nebaisu vienai eiti į tokius žygius? Nuoširdžiai nesuprantu tokio klausimo. O ko čia bijoti? Nebent kalnų ožkų ar kokių driežiukų? Ar vienos kitos prabėgančios stirnos? O jei kalbėtume apie žmones, tai dauguma į tokias vietas susirenka tokie patys lengvai pamišę dėl hikingo 😀 Todėl netgi būna smagu, kai prasilenkdami persimetam vienu kitu žodžiu ar jau nusileidus nuo kalno palinki kitiems sėkmingai į jį užkopti. Tokiuose žygiuose kaip tik atsiranda keistas bendrystės jausmas. Kaip kad pvz neturėdama hiking’o lazdų vis pasiimdavau kokią nors pakeliui pasitaikiusią tiesesnę medžio šaką. Vis šiokia tokia atrama įkalnėse ar nuokalnėse. Ir baigus žygį savo lazdą ne numesdavau kažkur į šoną, bet atremdavau į medį matomoje vietoje tako pradžioje. Kad jeigu bus dar tokių žygeivių kaip aš, galėtų pasinaudoti ja 🙂

Na, o šiandien turėdama progą pasirinkau ilgesnį hiking’o maršrutą – 10 km žiedinį maršrutą Teno kalnuose. Jau važiuojant link pradžios taško mane lydėjo įspūdingi vaizdai ir apžvalgos aikštelės. Negalėjau ramiai pravažiuoti nenufotografavus horizonte gražiai stovinčios Teidės.

Atvykus į vietą vienintelis galimas parkingas buvo prie restorano “Fleytas”. Tačiau čia buvo keletas didelių ženklų su užrašais “private parking”, “only for clients” ir pan. Na, nenorėjau prisidaryti problemų palikdama čia automobilį, tai perstačiau jį kitose gatvės pusėje esančioje pievoje. Ir tik grįžinėdama taku atgal pamačiau, kad vos už kelių šimtų metrų pavažiavus toliau, už kelių posūkių yra didelė automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje laisvai tilptų koks 15 automobilių 🙂

Takas prasidėjo gana plačiu keliu, besileidžiančiu žemyn, kuriuo netgi pravažiuoja su džipais. Nelabai džiaugiuosi besileisdama žemyn, nes visada žinau auksinę taisyklę – jei leidiesi žemyn, tuoj ateis laikas kopt į kalną. Absoliučiai 100% pasiteisinanti tiesa.

Kaip ir tikėjausi, takui susiaurėjus prasidėjo kilimas į kalną. Danga pasidarė akmenuota, nelygi. Užtat vis stabtelėdama atsikvėpti galėjau stebėtis įvairiausia augmenija – tiek įspūdingo dydžio agavomis ar pienėmis (nesu tikra, kad čia tikrai jos, bet lapai labai panašūs), tiek ir pražydusiais spygliuotais kaktusais.

Užlipus atsivėrė gražūs panoraminiai vaizdai. Labai džiaugiausi, kad spėjau šiek tiek jų įamžinti, nes visai netrukus visą dangų užtemdė stori debesys, saulė dingo, o su ja pasislėpė ir visos ryškios gamtos spalvos.

Toliau takas pasuko į lauramedžių giraitę. Oras tapo drėgnesnis, gaivesnis, vietomis netgi tako danga buvo šlapia. Nenuostabu, kad čia tobulas oras vešėti įvairiai augmenijai. Netgi lauro lapai užauga iki delno dydžio.

Išlindus iš miško pasimatė dar viena apžvalgos aikštelė. Bent jau taip galėčiau spėti, nes deja per debesis nelabai ką buvo įmanoma pamatyti. Tad ilgai neužtrukus keliavau toliau. Beje, čia po ilgoko laiko tarpo išsitraukiau džemperį ir jį užsitraukiau iki kaklo. Nes nuo šalto kalnų oro ir praslenkančių debesų oda greitai pašiurpsta.

Toliau kurį laiką tęsėsi gana nuobodi plataus kelio atkarpa be jokių pakilimų ar nusileidimų, tai buvo puiki proga suvalgyti obuolį ir atgauti išeikvotas jėgas. Mintyse skambėjo per daug gerai į galvą įlindusios Dano vaikiškos dainelės, tai taip sau niūniuodama greitai priėjau kalno šlaitą ir apžvalgos vietą, kurioje susikerta daugybė hiking’o trasų. Nieko keisto, nes vaizdai čia įspūdingi. Įsivaizduoju, kokie jie būtų nerealūs saulėtą giedrą dieną.. bet nėra ko skųstis, visada galima sugrįžti atgal ir praeiti taką dar kartą 😀

Kol fotografavau, išgirdau žemiau ateinančią lietuvių grupelę. Jie vis kalbėjo, kad eina nepažymėtu taku ir tarpusavyje ginčijosi, ar vertėtų grįžti į reikiamą taką 🙂 Bet panašu, kad jie ėjo kitu taku negu aš, tai mūsų keliai taip ir neprasilenkė. Taigi patraukiau kalno šlaitu tolyn.

Akmenuotas kalnų takelis trumpam pavirto ryškiai oranžiniu taku. Nereikėjo net lietaus, spalva ir be jo atrodė kaip paretušuota photoshopu.

Ir nuo čia mano takas jau pradėjo leistis. Pakeliui prasilenkiau su kalnų ožkų kaimene, kuri tilindžiuodama varpeliais nuskubėjo gerokai greitesniu tempu negu aš kažkokio tikslo link. O mano takas tai susiaurėdamas, tai praplatėdamas parnešė mane atgal iki mašinos. Pakeliui dar prasilenkiau su keletu žygeivių, kurie tik pradėjo eiti šiuo taku. Tai mintyse šiek tiek jų pagailėjau, kad jiems gražiausius vaizdus temdys debesys. Na, bet važiuojant į kalnus visada yra tikimybė, kad vietoj plačių horizontų pamatysi tik 50 pilkų atspalvių dangų 😀