Statistika:
Maršrutas: Anzio – Nettuno – Borgo Santa Maria – Santa Rosa – Borgo Grappa – Sacramento – Mezzomonte – San Felice Circeo – Terracina
Atstumas: 80,91 km
Vid. greitis: 19,62 km/h
Išlaidos: 18,59 € – maistas.
…
Po puikios nakties pajūryje jaučiamės kupini jėgų. Ryte išgėrėm skanios kavos, pavalgėm, pažiūrėjom į rytinius žvejus ir patraukėm toliau Napoli link.
Iš karto už Anzio miesto privažiavom didelį Nettuno miestą-uostą. Vėlgi daug laivų, gražios pakrantės, jaukūs nedideli restoranėliai.
Judam toliau. Pietinė Italija stebina prastais keliais – dviratis net važiuojant pagrindiniu keliu kratosi į visas puses. Visas kelias – vieni lopai. Bet panašu, kad čia tai niekam netrukdo.
Po kelių nedidelių gyvenviečių įsukom į kelią per laukus. Čia jau dirbo nemažai žmonių – su traktoriais, įvairiais įnagiais. Pirmadienis – normali darbo diena visiems. Kaip ir pakelės prostitutėms – jų yra kiekviename miškelyje. Keista, kodėl jos “įsikūrę” būtent prie miško? Ar pačios nuo karščio slepiasi, ar dėl klientų privatumo?
Paliekam šias “darbininkes” sau už nugaros ir sukam link pajūrio. Dar vienas tylus, ramus, beveik be žmonių pajūrio miestukas. Langinės uždarytos, vartai užrakinti – sezonas čia jau pasibaigęs. Nors šį laiką galima pavadinti “senukų rojumi” – nėra triukšmo, daugybės turistų, veikia vos vienas kitas baras ir restoranas, oras dar pakankamai šiltas maloniai laiką leisti prie jūros. Puikus laikas visiškai ramiam poilsiui, deginimuisi pajūryje ar vaikščiojimui pakrante.
Mūsų kelias toliau veda keletą km per pylimą tarp jūros ir ežero. Visiškai tiesus, su keliomis įkalnėmis, iš vienos pusės didelis smėlėtas paplūdimys, iš kitos – dirbami laukai. Saulė plieskia tiesiai į mus. Nėra net didesnių palmių, tad pavėsio čia nerasi. Užtat pagaliau nereikia rūpintis dėl telefonų pakrovimo – per dieną jį čia nuo saulės baterijos galima būtų pakrauti ir 5 kartus.
Trumpas atokvėpis nedidelėje jaukioje ežero pakrantėje ir mes judam toliau. Reiktų paminėti, kad dalį pajūrio teritorijos čia užėmusi kariuomenė. Ištisi kilometrai pajūryje yra “military zone”. O tai reiškia ir be priėjimo prie vandens.
Kurį laiką važiavom nutolę nuo jūros – reikėjo aplenkti didžiulį pakrantėje iškilusį kalną. Šioje vietoje pasidžiaugėm, kad kelias nutiestas aplink kalną, o ne serpantintais per jį 🙂 Toliau jau kelias darėsi įdomesnis – aplinkui atsirado kalnų, kurie pakeitė ilgą laiką vyravusias lygumas. Iš karto smagiau važiuot, kai yra į ką pasižiūrėti. Nuo čia jau matėsi ir mūsų tikslas – Terracina miestelis. Reikės jame nusipirkti visko vakarienei ir kažkur susirasti vietą nakvynei.
Terracina miestas (tai toli gražu ne miestelis) tęsėsi ilgai – gal kokius 8 km. Vos įvažiavus į jo priemiesčius užmatėm vieną veikiantį supermarketą – iš karto visko užsipirkom ir numynėm miestelio link. Sukom keliu palei pakrantę – čia visada smagiau važiuot negu pagrindinėmis gatvėmis. Pakrantė čia panaši kaip ir kitur – didelis platus smėlio paplūdimys, keletas žmonių deginasi, keli maudosi. Daugiausia čia vyresnio amžiaus žmonių arba vietinių – vis tik dabar pirmadienis ir darbo laikas. Tad kiti greičiausiai sėdi darbuose arba mokyklose.
Už paplūdimio prasidėjo uostas, kuriame sutilpo tiek ir didesnės jachtos, tiek ir mažos valtelės. Šalia esančiuose bariukuose susėdę vietiniai žvejai šneka apie savo reikalus ir geria šaltą alų. Beveik iš karto už uosto baigėsi ir miestas. Čia jau prasidėjo mūsų nakvynės ir poilsio vietos paieškos. Pavažiavę vos keletą km nuo miestelio, atradom kaituotojų mėgstamą pakrantę. Čia vėjas gana stiprus, jūra gerokai banguoja. Čia nusprendėm ir likti. Pagaliau turėjom pakankamai laiko sau vakare.
Temstant aplink pradėjo rinktis žvejai į naktinę žvejybą. Sutemus jų žiburiukai matėsi visoje pakrantėje. O virš galvų spindėjo milijonai ryškių žvaigždžių, ir ratus suko mažų šikšnosparnių porelė.
