Maršrutas: Salon de Provence – Arles
Atstumas: 37,00 km
Vid. greitis: 28,20 km/h

Išlaidos: 48,00 € – maistas, 40,00 € – nakvynė Arles senamiestyje.

…

Visa naktis praėjo tai lyjant, tai nustojant. Bet ar tai, kad už “sienos” visą laiką lijo, ar tai, kad pagaliau naktį temperatūra nenukrito žemiau 10 laipsnių, bet miegojom tiesiog puikiai. Prabudom tik 8 val. ryto. Dangus nežadėjo nieko gero – buvo tamsus, apsiniaukęs, net nesimatė, iš kurios pusės saulė kyla. Viskas aplink vienodai pilka.

Kol pusryčiavom ir pakavomės daiktus, ir lyt nustojo. Tad greitai susikrovėm likusius daiktus, šlapią palapinę sukišome į maišą, susipakavom ant dviračių. Ir tuo momentu prapliupo liūtis. Spėjom pasislėpti po šalia esančiais dideliais medžiais. Lijo stipriai, bet trumpai. Tad jau po kelių minučių sėdom ant dviračių ir mynėm link Arles.

Žinojimas, kad mūsų laukia šiltas, švarus ir sausas butukas, skatino judėti greičiau. Netgi vėjas buvo palankus, tad gana lengvai mynėm 30  km/h greičiu. Aplinkui buvo tušti laukai, dirbami laukai, tad žiūrėti ir dairytis aplink nebuvo ko. Matėm tik tiesų ir lygų tuščią kelią ir retai pravažiuojančias mašinas. Jautėsi, kad sekmadienis – eismas labai mažas. Pakeliui viename kaimelyje sustojom suvalgyti bananų ir “kakių” (persimonų). Šalia mūsų prisėdo senukas ir labai jau norėjo su mumis prancūziškai pasišnekėti. Kiek įmanoma bandėme aiškiau paaiškinti, kad nesuprantam prancūziškai, bet jam vis tiek norėjosi bendrauti. Taip linksėdami galvomis, ir savomis kalbomis kalbėdami “pasišnekėjom”. Neužilgo jis atsistojo, palinkėjo sėkmės ir atsisveikinęs su šypsena nukeliavo tolyn. O mes galvojom, kad jis stotelėj prisėdo laukdamas autobuso. Pasirodo ne, jis tiesiog norėjo pabendrauti. Bent jau turės visiems ką papasakoti, kaip sutiko keistuolius nekalbančius prancūziškai.

Į Arles atmynėm jau prieš vidurdienį. O čia viskas taip tuščia, tylu, ramu. Vaikšto vos vienas kitas turistas, kavinės dar nedirba, tik ruošiasi atsidaryti, dėlioja stalus, kėdes lauke. Patys darbuotojai geria espresso ir niekur neskuba. Čia be 12 val. net negausi pavalgyti niekur 🙂 Pagaliau prie vienos pagrindinių gatvių radome “creperie” (blyninę), kuri turėjo ir įvairiausio maisto. Tad užsisakėm kavos, Mindaugas didelį sumuštinį, ar sugalvojau išbandyti picą. Prie viso to dar gavosi po lėkštę salotų. Kava su salotomis suėjo labai gerai, o štai nei sumuštinis, nei pica (kuri buvo labiau panaši į karštą sumuštinį storu padu) nesužavėjo. Tai iš esmės valgėm tik dėl to, kad norėjome valgyti. Kadangi mūsų butukas bus paruoštas tik 14 val., tai mes toje blyninėje užsibuvom geras dvi valandas. Čia buvo internetas, tad laikas naršant per naujienas (Mindaugas) ir skaitant apie lankytinas vietas Arles (čia aš) neprailgo.

Mūsų butukas buvo pačiame Arles senamiestyje, labai trumpoje (gal 4 namų) ir siauroje gatvelėje. Pravažiuoti telpa tik vienas automobilis. Pastačius mūsų dviračius su krepšiais, automobilis jau nebepratilpo 🙂 Pastatas senas, nerestauruotas, pirmojo aukšto langai su grotomis ir sunkiomis langinėmis. Praėjus pro siauras lauko duris patekome į siaurutį koridorių, pro kurį vos pratilpome. Gerai, kad čia pat kairėje buvo ir mūsų butuko durys. Ir visa laimė, kad butas pirmame aukšte, nes dviračių į antrą aukštą turbūt nepavyktų užsitempt – laiptai tokie siauri, kad ten tik žmogus tilptų. Net neįsivaizduoju, kaip jie baldus į savo butus susiveža – lentomis? Ar kelia per langą? Sunku įsivaizduot, kai lipant laiptais iki savo buto tu net nebūdamas išgėręs ramstytum sienas 😀

Na, bet mūsų mažytis butukas labai jaukus – kokių 15 kv.m., su mažyte virtuvėle, dušu, tualetu. Langas tiesiai į tą mažytę siaurą gatvelę ir tokiame aukštyje, kad pro šoną einantys žmonės gali laisvai stebėti, kas vyksta viduje. Pro langą tiesioginė saulės šviesa patenka nebent vidurvasarį, kai saulė aukštai danguje. Kitu laiku čia niekada nebūtų saulėta. Skalbimo mašinos bute nebuvo, bet pamatėm ją tame mažyčiame koridoriuje. Pasirodo, čia kaip ir viso namo bendra skalbimo mašina, o virš jos parašyta, kad vienas skalbimas – 2 eur. Paklausus savininko, ar galime ja pasinaudot, be problemų sutiko ir dar skalbiklio davė. Papildomai mokėt nereikėjo 🙂

Koks malonumas palindus po dušu, persirengus švariais rūbais  išeiti pasivaikščioti po miestą. Vaikštant pėsčiomis, be dviračių, viskas taip lėtai vyksta 🙂 Užtat galima į visokius skersgatvius patekti. Kad miestas labai senas, matosi kiekviena žingsnyje. Gatvės dažnai tokio siaurumo, kad telpa vos viena ne pati didžiausia mašina. Teko pamatyti, kaip normalus sedanas bandė išsisukti posūkyje bent 10 kartų judėdamas po kelis centimetrus pirmyn atgal, kol galiausiai išvažiavo. Pasivaikščiojom Ronos upės pakrante, kuria priėjome išlikusias senovines Thermes de Constantin. Jos pastatytos dar IV a., ir yra vienintelės išlikusios iš anksčiau čia stovėjusių prabangių ir didelių imperatoriaus Konstantino rūmų. Prasukus dar keliomis siauromis ir vingiuotomis gatvelėmis į senamiesčio širdį, mes atsiduriame prie įspūdingo romėnų laikų amfiteatro. Pastatytas dar 90 m.e.m., jis galėdavo sutalpinti iki 21.000 žiūrovų. Dar ir dabar jis žavi savo didybe, o daugybė vietinių gyventojų ir miesto svečiių čia susirenka stebėti bulių kautynių ir kitų pasirodymų. Aplink amfiteatrą pilna didesnių ir mažesnių kavinių, restoranų, o nuo aikštės į skirtingas puses šakojasi daugybė mažų siaurų gatvelių. Pasukus į vieną iš jų už kampo pamatėme antikinio romėnų teatro likučius. Kažkada buvęs labai įspūdingas I a.pr.Kr. statytas objektas, iki šių dienų deja neišliko. Iš viso teatro liko tik fragmentai – galime pamatyti vieną likusią koloną ir keletą suolų eilių. Visa kita daugiau griuvėsiai, ir reikia gerokai pasitelkti fantaziją, kad viską įsivaizduotum. Arba užsukti į vidų (prieš tai įsigijus gana brangų bilietą) ir per TV pamatyti vizualiciją, kaip viskas atrodė anksčiau, kai į teatrą susirinkdavo 10.000 žmonių. Galime išduoti paslaptį, kad net neįėję į vidų pro tvorą puikiausiai matėme visą vaizdo medžiagą. Mums to tikrai pakako.

Pagrindinėse senamiesčio gatvelėse, o ypač aplink amfiteatrą pilna suvenyrų paduotuvių, kuriose rasime viską, kas atspindi Provanso regioną – įvairiausių gaminių su levandomis, rožėmis, jazminais, ir įvairiomis kitomis “žolėmis”. Taip pat vietinių alkoholinių gėrimų, užkandžių, saldumynų. Iš suvenyrų be tradicinių puodelių, stikliukų, maikučių, čia taip pat yra daugybė atviručių su Van Gogo piešiniais. Jis Arles gyveno ir kūrė lygiai metus, nuo 1888 iki 1889 m. Nors atvykęs čia jis planavo ilsėtis ir atgauti jėgas, bet kasdienio gyvenimo mieste vaizdai ir gamtos peizažai jį taip sužavėjo, kad jis čia nutapė daugiau nei 300 darbų. Ir iš tiesų, lyginant realius gatvių vaizdus ir Van Gogo piešinius, jie stebėtinai panašūs. Nors, mano visiškai asmenine nuomone, realus gatvių vaizdas turi kur kas daugiau žavesio nei piešinys. Bet čia jau turbūt ir mano pomėgis fotografuojant fiksuoti aplinką pasireiškia 🙂

Aplankyti pagrindinius miesto lankytinus objektus užtenka pusdienio, pasigilinti kiek daugiau pakaktų vienos dienos. Bet vasarą čia pilnai galima praleisti ir savaitę – ramiai mėgautis vietiniu gyvenimu, grožėtis gamta, senoviniais pastatais, kavinėse ilgai gerti kavą, vakarais mėgautis netoliese pagamintu vynu ir pokalbiais iki išnaktų.