7 diena

Maršrutas: Mesola – Porto Garibaldi – Ravenna – Lido Di Dante
Atstumas: 93,51 km.
Važiavimo laikas: 5:01 val.

Išlaidos: 22 € – maistas.

…

Rytas ir vėl vėsus ir drėgnas. Išlindau iš palapinės 6.30 val ir aplink nuo rasos buvo taip šlapia, kad buvo galima joje praustis. Aplink visur tvyrojo didelis rūkas, o tolumoje pro medžius po truputį kilo saulė. Smagu taip anksti išlįst pasivaikščiot aplink. Dar būna tylu, girdisi tik įvairiausių paukščių garsai, ir kažkur tolumoje pravažiuojančios mašinos. 

Kad bent kažkiek palapinės viršus pradžiūtų, ją patiesėme ant takelio. Kol gaminomės valgyti ir dėliojom daiktus, ji ir pradžiūvo. Šiandien vandens nebedaug turėjom, tad pusryčiams tortelini labai pasiteisino – reik mažai vandens, o išverda greit. 

Dar mus besiruošiant, praėjo keletas vyresnio amžiaus žmonių, kurie su šypsenomis su mumis sveikinosi ir rodė liuksus. Čia kolkas nesulaukėme nei vieno pikto ar kandaus komentaro dėl nakvynių vietos. 

Vos pajudėjus iš nakvynės vietos prie pilies (castle of Mesola) radome vandens kranelį su geriamu vandeniu. Jei būtume apie tai žinoję vakar vakare, tada būtume netaupę vandens maistui ir gėrimui, o ir nusiprausti normaliai galėtume. Na, bet yra kaip yra. Pasipildėm tuščius butelius ir išmynėm tolyn.

Neilgai pavažiavus pagrindiniu keliu išsukome į šalutinį kelią. Čia prasidėjo tikros gyvūnų ir paukščių paieškos. Po laukus lakstė kiškiai, pakelėse prie žolių knisosi nutrijų šeimynos, laukuose vaikštinėjo fazanai, putpelės, skraidė garniai, antys, upėse plaukiojo gulbės. Tikras gyvūnų rojus. 

Šiandien pietums nusprendėme sustoti prie paplūdimio. Aš norejau trumpai pasideginti, Mindaugas tuo tarpu nuėjo į barą pasikrauti telefono. Po valandėlės mes ir vėl kelyje. Dabar jau prasidėjo pati neįdomiausia kelionės atkarpa, kurią pavadinau “pragaro keliu”. Teko važiuoti pagrindiniu keliu (apvažiavimo nebuvo), o ten eismas didžiulis, daug fūrų, krovininių automobilių, kelkraštis siauras, triukšmas ir dulkės aplink. Keikiausi važiuodama šiuo keliu ir nors pūtė stiprus vėjas, stengiausi mint maksimaliai greit, kad kuo greičiau iš ten dingt. Negana to, dar man ir skrandį pradėjo labai skaudėti. Nežinau, ar nuo per pietus suvalgytas vištienos (gal ne pakankamai iškepta buvo), ar nuo čipsų taip sureagavo. Net ibuprofeno gėriau, bet nei kiek nepadėjo. Keista, bet minant taip skausmo nesijautė kaip stovint. 

Išsukus iš pagrindinio kelio kurį laiką mynėm ramiu užmiesčio keliu. Bet pakeliui link nusižiūrėtas vietos nakvynei dar reikėjo pravažiuoti nemažą Ravenna miestą. Deja, bet į jį nebuvo jokių dviračių takų, o eismas didžiulis. Tenka ir stebėt mašinas, ir sekti navigaciją, ir dar tas nuolatinis skrandžio skausmas. Galiausiai jau stabtelėjom parduotuvėj nusipirkt kolos ir dar vakarui maisto. Tikėjausi, kad išgėrus kolos pagerės, bet nieko nepadėjo. Likau toliau su gazuotu mineraliniu ir viltimi, kad greit praeis. 

Artimiausia tikėtina nakvynės vieta buvo už 15 km nuo parduotuvės. Saulė jau leidosi, laiko daug neturėjom, tad turėjom paskubėt. Šie kilometrai buvo tikrai nelengvi – išmynus iš miesto pasijuto stiprus vėjas, nuolat skausmingai raižė skrandį. Pasiekus nusižiūrėtą vietą pagaliau palengvėjo – tuoj laukia poilsis.  Bet čia prieš įvažiuojant į paplūdimį buvo ženklas – palapines statyti draudžiama. Bet šioje situacijoje man jau nebebuvo tai svarbu – nebeturėjom nei laiko mint toliau, nei jėgų. Atvažiavom jau beveik saulei nusileidus, o išvažiuojam ryte – mažai tikėtina, kad kažkam užkliūsim. 

Vos Mindaugas pastatė palapinę, iš karto atsiguliau išgėrusi dar vieną ibuprofeno tabletę. Bandžiau dar skaityt, bet staigiai nulūžau. Gal pagaliau suveikė vaistai, kad nebereikėjo man jau nei vakarienės, tik miego ir poilsio.